Lašiša

Apie šlakius ir lašišas beveik be nutylėjimų 2 dalis…

  • 2013-12-25

Nuo ko priklauso sėkmė

Žūklės sėkmė gaudant šlakius, kaip ir kitas žuvis, priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienas svarbiausių, aišku – surasti vietą, kur tuo metu laikosi šlakiai. Antra, svarbu parinkti tinkamą masalą ir sugebėti jį taškuotajam deramai pateikti. Atrodo lyg ir elementaru, tačiau čia kaip ir visur egzistuoja galybė niuansų, kurie galų gale ir lemia rezultatą – sulauksi šlakio kibimo ar grįši namo nukabinęs nosį.

Tikrai sunku, neturint patyrimo ir konkrečių nuorodų, atspėti šlakio buveinę upėje, visgi būtų dar apmaudžiau, suradus tokią vietą, praeiti pro šalį. Ne visi sugeba pamatyti šlakio „išėjimą“, nes jis neretai būna vos pastebimas, ir patirties stokojantis spiningautojas gali į tai tiesiog neatkreipti dėmesio. Rudenį šlakiai, ypač patinai dažnokai pasirodo iššokdami visu ūgiu ar pliaukštelėdami uodega, tuo tarpu pavasarį ši žuvis ne visada iš vandens kyšteli nugarą ar palieką jo paviršiuje didelį ratilą – dažnai jis tiesiog praplaukia po vandeniu, palikdamas nedidelę bangelę, labai panašią į staigesnio vėjo gūsio sukeltą raibulį. Žvejai tada sako: šlakys žymi savo teritoriją. Ne taip svarbu – žymi jis savo teritoriją ar ne, bet jei jau tai pastebėjai, tai labai geras ženklas. Reiškia, žuvis tūno čia pat, tik reikia jai kažką „skanaus“ ir, svarbiausia, tinkamai pasiūlyti.

Ilgai vienoje vietoje „drožti“ neverta – aš paprastai porą sykių užmetu vieną masalą, paskui keičiu kitą, trečią ir jei jokių žuvies požymių nėra – einu į kitą vietą. Mano patirtis leidžia teigti, kad jei šlakių toje vietoje yra, tai bus apie 80% tikimybė, kad jie per trumpą laiką kažkokiu būdu pasireikš – arba stuktels per masalą, arba jį atsivys, bet paskutiniu momentu negriebs, palikdami verpetą vandens paviršiuje. Galų gale jei nekibs, tai tiesiog pasirodys – kaip žvejai sako, „išeis“. Jeigu jokių gyvybės ženklų nėra, tai sėdėti tokioje vietoje nėra prasmės – reikia eiti toliau, jei tik šalia yra kitų perspektyvių ruožų. Beje ieškoti tokių ruožų labai padeda palydovinės nuotraukos, kurių nesunku rasti internete. Pagal kranto linijas tikrai galima spręsti, kur yra geresnės vietos.

Tam, kad geriau įsivaizduotumėte, kur vidutinio dydžio upėje pavasarį laikosi šlakiai, nupiešiau schemą. Ji turi realų atitikmenį tikrovėje, kurį turbūt žino ne vienas šlakiautojas. Schemoje taip pat pavaizduota tinkama spiningautojo vieta bei masalo užmetimo kryptys.

Arsenalas

 Nuo žūklės įrankių daug priklauso masalo užmetimo galimybės, tad šios temos apeiti negalima. Visų pirma svarbiausias spiningautojo atributas – spiningas turi būti gana ilgas, nes su trumpu kotu daugelių atveju tiesiog nepavyks gerai užmesti ir valdyti masalo, galų gale, jei nepatogu prieiti prie kranto ar pakrantės, apšalusios ledu, dažnai tenka toliau iškišti spiningo galą, kad galėtum pasiekti norimą tašką. Aišku, visokių būna upelių ir upių, vienas kotas geriau tiks gaudyti nedideliame upelyje, kitas – Neryje, tačiau kiekvienam vandens telkiniui spiningo juk neparinksi.2VT_5093Neris

Trumpas spiningas tikrai negerai, visgi nepatariu mestis į kitą kraštutinumą – rinktis labai ilgą, 3,2 m ar dar ilgesnį kotą. Didesnių privalumų tokia kartis nesuteiks, o užkirstą žuvį, ypač tokioje upėje kaip Dubysa, bus ištraukti daug sunkiau. Sakyčiau, pats tas spiningo ilgis žvejojant šlakius upėse – apie 2,8 – 3 m. Spiningo galia vėlgi diskutuotinas dalykas. Kai kas šlakius žvejoja labai galingais, iki dviejų uncijų (56 g) galios spiningais, motyvuodami tuo, jog gaudant šlakius gali užkibti ir didelė lašiša. Visgi nemanau, kad tai tikslinga, nes kuo galingesnis spiningas, tuo jis standesnis ir tuo prasčiau amortizuoja žuvies šuolius. Dėl to yra didesnė tikimybė, jog užkibęs šlakys nusipurtys. Nekalbu šiuo atveju apie žūklės komfortą – valdyti lengvus masalus tokiu galingu įrankiu tikrai nebus smagu. Be to, lašišos ir šlakiai dažniausiai laikosi skirtingose vietose, o kalbant apie pavasarį, tai apskritai, kaip jau sakiau, mažesnėje upėje pagauti lašišą labai maža tikimybė, tad ar verta taip kankintis?

Mano galva, geriau iškart orientuotis tik į šlakius ir rinktis liaunesnius įrankius. Šlakių žūklei visiškai pakanka gero, pagal amerikietišką klasifikaciją ligth arba medium-light galios spiningo, kurio viršutinė metimo riba – 11 ar 18 g. Liaunesnis kotas suteikia nepalyginamai daugiau emocijų, na, o jei nesi karštakošis ir nežvejoji paskendusių medžių savartyne, tai ir tą pačią lašišą po ilgesnės kovos tokiu įrankiu išsitrauksi. Spiningo linkis  – spiningautojo skonio ir įpratimo dalykas, labai priklausantis ir nuo to, kokį valą naudosime – pintą ar paprastą. Jei pirmenybę teikiame pintam valui, tikrai būtinas minkštas kotas, kitaip neišvengiamai daug užkibusių šlakių atsikabins.

Aš apskritai mėgstu daugiau linkstančius kotus, jie geriau laiko žuvį ir suteikia daugiau malonumo. Esu per rankas perleidęs daugelį įvairių firmų kotų, visgi po ilgų ieškojimų susirinkau kotą pagal savo skonį iš ST. CROIX jūrinei žūklei skirto blanko, kuriuo galima užmesti masalą iki 18 g. Jis labai lankstus, puikiai laiko žuvį, turi gerą galios resursą, taip pat, kas man labai svarbus, yra kelioninio tipo, t.y. daugia dalis ir lengvai telpa į automobilio bagažinę.

FW-avid-spin-main-pic

Gerų spiningų, tinkančių šlakių žūklei ir atitinkančius mano ankščiau išvardintus parametrus, nesunku rasti, visi amerikietiškų firmų – ST.CROIX, G.LOOMIS ar LAMIGLAS – asortimente. Jų kokybė tikrai nepriekaištinga, o kokį konkrečiai spiningą rinktis, tai jau kiekvienas te sprendžia pats.

Be abejo, negaliu nepaminėti, jog spiningo pasirinkimas priklauso ir nuo dažniausiai naudojamų masalų tipo. Jeigu paprastai gaudai vobleriais, sukriukėmis ir tik retkarčiais vartyklėmis, tai tikrai tinka mano paminėti įrankiai. Tačiau jei didžiąją laiko dalį ruošiesi gaudyti masyviomis vartyklėmis, naudodamas ridenimo dugnu techniką, tai tokiu atveju prireiks pinto valo bei kur kas galingesnio spiningo. Stebuklų nebūna – negali būti universalaus spiningo, vienodai gerai tinkančio tiek žūklei 5-12 g vobleriukais, tiek ir 28 g vartyklėmis. Bet apie masalus ir šlakių gaudymo būdus dar kalbėsime kitame skyriuje.

Ritė, gaudant šlakius, gauna nemažą apkrovą, ypač žvejojant vobleriais, todėl turi būti gana galinga, ne mažesnio kaip 3000 – o dydžio. Pavasarį, kai gaudau mažesniais masalais, išsiverčiu ir su 2500 – numerio ritėmis, bet tik pavasarį ir tik žvejodamas mažesnėse upėse.

Šlakių žūklėje naudoju tik aukštos kokybės monofilamentinį valą. Pintas valas dėl savo savybės sugerti vandenį netinka arba beveik netinka gaudant minusinėje temperatūroje. Aišku, galima žaisti su visokiais impregnantais, bet, atvirai pasakius, didelio poreikio tam nematau. Šlakio burna gana gležna, voblerio kabliukai ar kabliukas neretai tik vos vos įsiminga jam į žabtus, tad naudodamas netamprią giją tikrai su- mažini savo galimybes laimėti dvikovą. Be to, monofilamentinis valas gerokai atsparesnis trinčiai. Kitų reklamuojamas plonas pintukas, kaip aš sakau, laiko iki pirmo akmens. Vieni meškeriotojai įsigudrina rišti papildomą keturių metrų paprasto valo gija prieš pintą valą, kad apsaugotų jį nuo trinties, tačiau, mano supratimu kiekvienas papildomas mazgas mažina viso įrankio patikimumą.

Valo storį turbūt derėtų rinktis priklausomai nuo savo charakterio ir patirties, na ir aišku nuo spiningo parametrų. Plonesnio valo privalumas tas, kad juo lengviau giliai nuleisti voblerį. Kitą vertus, grumiantis su tokia kovinga žuvimi kaip šlakys, plonesnis ir kartu silpnesnis valas tikrai yra minusas.

Žvejodamas rudenį paprastai į vieną ritės būgnelį vynioju 0,24 mm giją į kitą – 0,26 mm. Plonesnį valą naudoju tada, kai vanduo aukštas ir reikia giliau nardinti masalus, o storesnį – kai upė nusekusi. Pavasarį šlakiai būna ne tokie aršūs, tad visiškai užtenka 0,24 mm gyslelės, bet būtinai naujos ir patikimos. Iš išbandytų monofilamentinio valo rūšių turbūt didžiausią įspūdį paliko OWNER „Broad“, TORAY „Super Strong“ ir SEAGUAR „Grand Max“ valai. Jie brangoki, bet ilgaamžiai ir, svarbiausia, gerai laikantys.

Šlakių buveinės ir spiningautojo pozicija

Supaprastintoje schemoje parodyta, iš kokios pozicijos geriausia paduoti masalą žuviai, kad srovė kuo ilgiau neišneštų iš gaudymo zonos. Pagal parodytas linijas galima įsivaizduoti, kur užmetamas masalas ir kokia trajektorija jį neša srovė, kur jis atsiduria traukimas. Gaudant vobleriais svarbu laiku ir tinkamai nugramzdinti masalą, kad eitu netoli dugno.

Schema

Atkreipkite dėmesį, jog šlakiai beveik niekada nebūna pačioje duobėje, o dažniausia tūno ties jos kraštais. Taip pat šlakių žūklėje nelabai perspektyvios upėtakių pamėgtos, netoli kranto esančios „lokalios“ duobės, susiformavusios ties įvirtusiais medžiais ir kitomis kliūtimis. Užtat schemoje tokia vieta ir parodyta tuščia. Nepatyrę meškeriotojai, remdamiesi turima upėtakių žūklės patirtimi, būtent čia pirmiausia pradeda ieškoti šlakių ir dažniausiai klysta. Žūklaujant pačioje duobėje, kur srovė silpna ir daugiau mažiau vienalytė, verta pabandyti lengvo tvičingavimo techniką, kuri kartais dar labiau išerzina plėšrūną.

Šlakių masalai

VobleriaiKiek daugiau verta pakalbėti apie masalus. Šlakį galima pagauti bet kuo – sukriuke, vartykle, vobleriu ar guminuku, tačiau yra tam tikrų vietų ir situacijų, kada kiekvieną masalą verta naudoti ir kada nelabai. Pradekime nuo populiariausių ir mano mėgstamiausių šlakių masalų – voblerių. Nors teko girdėti tokį terminą – „šlakinis“ vobleris, visgi jis nėra teisingas, nes gaudant šias žuvis priklausomai nuo žūklės sąlygų reikalingi skirtingi vobleriai. Turiu galvoje ne jų spalvą – kur kas svarbesni yra masalo virpesiai. Šlakių žūklėje iš principo reikalingi tokie vobleriai, kurie lėtai traukiami virpėtų didele amplitude. Jeigu masalas greitai traukiamas, juda kaip koks pagalys – žuvis į jį greičiausiai nesureaguos.

Be masalo judesio, ne mažiau svarbus jo nėrimo gylis. Jei reikia gaudyti stipresnėje srovėje esančioje duobėje būtinas ilgesnį liežuvėlį turintys masalas. Ir atvirkščiai – ramesnėje ir seklesnėje vietoje geriau tiks trumpo liežuvio modelis. Bet kuriuo atveju, žvejojant šlakius pavasarį masalas turi judėti prie pat dugno. idealu, kad kartais jį net paliestų, nes taškuotasis plėšrūnas tūno pačiame dugne ir į objektus, kurie juda virš jo, bent jau šaltuoju metų laiku gali visai nereaguoti.

Geras balistines savybes turinčių masalų dažniausiai prireikia tik gaudant šlakius didesnėse upėse – Šventosios žemupyje, Neryje, kur, norint nugramzdinti masalą pasirinktoje vietoje, būtina jį toli užmesti. Tokiu atveju, žinoma, geriausia rinktis japoniškus voblerius, turinčius judančią šratelių sistemą ir kitus metimą gerinančius patobulinimus. Iš bandytų voblerių gerą įspūdį paliko japoniški JACKSON firmos „Rogos“ ar ilgaliežuviai „Athletic LD“, panašūs ZIPBAIT, MEGABASS, YO-ZURI, PANTOON 21 „Agarron“, RAPALOS ir kiti aukščiausios klasės masalai. Yra tik vienas niuansas – ne visi brangūs vobleriai nekalbant apie pigiuosius, yra apginkluoti reikiamais trišakiais. Pavyzdžiui MEGABASS vobleriai turi užkarpėles, atsuktas į priešingą pusę, kurios lydekų žūklėje gal ir pasiteisina, o va šlakių – nelabai. Todėl daugeliui voblerių iškart keičiu trišakiukus į blizgančius „OWNER“ kabliukus, skirtus žūklei sūriame vandenyje. Jie ne taip gerai užkerta ir laiko žuvį, tačiau ir ne taip greitai atšimpa trankydamiesi į dugno akmenis. Gaudant mažesnėje upėje, kai nebūtina ypač toli užmesti, užtenka ir paprastų voblerių. Neblogus modelius iš lengvos putplastį primenančios medžiagos gamina DORADO, tik jie ne ilgaamžiai – ištraukus vieną ar dvi žuvis, po to dažniausiai jau nebebūna tinkami žvejoti. Kibius masalus sugeba pagaminti ir vietiniai meistrai, pavyzdžiui, Vladas Valiukonis – iš pigesnių masalų tai tikrai bus vienas geriausių pasirinkimų. Visus voblerius, ypač brangesnius, patariu laikyti specialiose dėžutėse, kur jie gulėtų skyrelyje po vieną. Kitu atveju voblerių kabliai dažnai susipina tarpusavyje ir juos grumbančiais nuo šalčio ir drėgmės pirštais, o neretai, dar ir įsibridus, tenka ilgai painioti. Dėžutė kartu dar apsaugo brangius voblerius nuo subraižymų, kurie atsiranda, masalo kabliukams liečiantis prie kito voblerio korpuso.

Labai svarbu negaudyti per mažais masalais. Štai upėtakių žūklę anksti pavasarį paprastai pradedu nuo 7 cm voblerių ir šylant vandeniui, palaipsniui rišu vis mažesnius, tuo tarpu gaudant šlakius, minimalus „medinės žuvelės“ ilgis – 7 cm, o kalbant apie ankstyvą žuklę, gal net geriau tiks ir 9 cm masalas. Esu pagavęs šlakių ir dar didesniais masalais. Didelis vobleris ar kitas masalas kur kas geriau išerzina duobėje tūnantį šlakį. Manau, kad šis ateivis iš jūros dažniausiai atakuoja masalą daugiau iš agresijos ar noro išstumti įsiveržėlį iš savo teritorijos nei alkio genamas. Išimtis – gal tik vėlyvesnis pavasaris.

Dar vienas dalykas – parinkti tinkamą masalo spalvą atsižvelgiant į vandens skaidrumą. Jeigu labai drumstame vandenyje žvejosite natūraliu atspalviu ne itin agresyviu masalu, šlakys gali į jį tiesiog nereaguoti. Tokiu metu reikia agresyvesnio, ryškesnių spalvų masalo. Ankstyvą pavasarį, patvinus upėms, ryškesni ir agresyvesni masalai yra bene dvigubai efektyvesni už natūralių spalvinimų vilioklius. Beje. ta pati taisyklė galioja ir upėtakių žūklėje. Čia menka paslaptis.

Kita vertus, persistengti gal taip pat nereikėtų. Jei vanduo upėje skaidrus, tai nemanau, kad tikslinga specialiai naudoti papūginių spalvų voblerius. Mano nuomone tokia: jei užmeti į vandenį masalą, o jo spalvos iš tolo rėžia akį, tai gal jis gali pasirodyti įtartinas ir žuviai. Visgi po neršto jau yra praėję nemažai laiko ir žuvis veikia kiti instinktai. Apie konkrečias masalų spalvas šį kartą nekalbėsiu – mėgstamiausius mano (ir šlakių) masalus matote nuotraukose, nors nemanau, kad būtent spalva lemia didžiąją dalį sėkmės. Na, gal tik kartais.

Dar viena masalų grupė, kurią ankstyvą pavasarį naudoju kiek rečiau, tačiau rudenį be jų neapseinu – tai sukriukės. Šie masalai dėl skleidžiamos didelės vibracijos kartais tikrai gerai išerzina šlakius. Be to, sukrę galima traukti lėčiau negu voblerį, gaudant ramesniuose ir gilesniuose upių ruožuose. Šlakius žvejoju tik didesniais sukrių modeliais, maždaug nuo 3-io iki 5-o numerio pagal MEPPS klasifikaciją. Priklausomai nuo gaudymo sąlygų bei šlakių aktyvumo prireikia tiek aglia, tiek comet ir long tipo lapelio formos masalų. „Longai“ dažniausiai praverčia rudenį, kada žuvys laikosi virš slenksčio, na o kitos sukrės – gaudant ramiose vietose. Aš paprastai renkuosi tik MEPPS firmos sukres, kurios sukasi be priekaištų ir dėl kurių tikrai gali nesukti galvos – „užsives“ masalas ar ne.

Kita grupė masalų, kuriais labai plačiai gaudomi šlakiai, – tai vartyklės. Pats populiariausias modelis -trumpos, iš storos skardos, bet labai lankstytos vartyklės, pas mus dažniausiai pagal lenkiškų tradiciją vadinamos troc arba „karlinkos“ tipo. Pagrindinis šių vartyklių pranašumas prieš kitas – jų taip greit nenuneša srovė, jos juda agresyviai ir gerai tinka mūsų žūklės sąlygomis. Tuo tarpu kituose kraštuose populiarios mažai lankstytos ir ištęsto kūno „tobio“ tipo vartyklės mūsų upėse nėra tokios efektyvios, nes jas srovė greičiau išneša iš gaudymo vietos, o jei kabinama sunkesnė sukrė – ji greičiau atsigula ant dugno. Šie masalai kaip ir AISĖS „Žilvinas“ bei kitos panašaus tipo vartyklės, labiau tinka žūklaujant šlakius ir lašišas jūroje, kai būtina ypač toli užmesti.

Taip pat gaminami platesni patobulinti „tobiai“, kurie mūsų sąlygoms tinka geriau. Taip pat galima dar pamineti MEPPS „Cyclope“ bei kai kuriuos KIBS modelius.

Gaudant šlakius vartyklėmis, dažniausiai blizgė, įtempus valą, tiesiog ridenama dugnu. Pavasarinės žūklės išskirtinumas tas, jog geriau rinktis kiek lengvesnius ir platesnius masalus, kad juos srovė neštų šiek tiek virš dugno. Šiuo metu šlakiai tokias blizges atakuoja geriau, nei ridenamas pačiu dugnu, kaip kad rudenį. Aišku, daug ką diktuoja ir upės specifika. Pavyzdžiui, gaudydamas Neryje, kartais esi priverstas pasirinkti sunkesnę blizgę vien todėl, kad galėtum pasiekti norimą tašką.

Pagrindinis blizgės ridenimo dugnu technikos trūkumas tas, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės visų žuvų užkabinamos už šono ar uodegos, kad ir kaip to nenorėtų pripažinti šios technikos šalininkai. Gaudant vobleriu, to beveik neatsitinka, todėl dar ir dėl šios priežasties labiau mėgstu šlakius meškerioti „medinėmis žuvelėmis“.

Išties įdomi tema – šlakių žūklė guminukais. Minkštieji masalai neabejotinai yra gana perspektyvūs. Mano nuomone, būtent šiais masalais turbūt lengviausia sugauti šlakį. Aišku jie nėra labai universalūs, gaudant guminukais pasitaiko daug nesėkmingų kibimų, tačiau tai negali atsverti jų privalumų – galimybės parinkti tinkamo svorio galvakablį ir aišku, nedidelės kainos. Guminukais dažniausiai žvejoju upės ruožuose su greitesne srove. Čia srovė dirba už žvejį, virpindama guminuko uodegą. Tuo tarpu ramesniame upės ruože guminuko agresyvumo norint išerzinti šlakį dažniausia būna per maža ir jis kibumu čia greičiausiai nusileis vobleriui.

Pagrindinis kriterijus renkantis guminuko dydį – vandens lygis. Kuo aukštesnis vanduo, tuo didesnis turi būti guminukas ir atvirkščiai. Dažniausiai šlakius gaudau 5-7,5 cm dydžio riperių modeliais, o iš visų labiausiai mėgstu MANN’S masalus.

Tvisteriai tikrai nusileidžia kibumu žuvytės formos minkštiesiems masalams išskyrus vieną atvejį – kada upės vanduo masiškai neša dėles. Tokiu metu juodas tvisteris gali buti labai efektyvus, kuo pora sykių teko įsitikinti. Kai kuriais atvejais gali tikti ir varlę imituojantis guminukas.

Minkštieji masalai dėl savo mažos kainos parankus ir žvalgant naujus vandens telkinius. Pirmą sykį atsidūrus prie upės, verta jais prašukuoti upės dugną ir tik tada, išsiaiškinus, kur guli kliuviniai, paleisti į darbą voblerius.

Esminis šlakių gaudymo minkštaisiais masalais priešas – tikėjimo jais stoka. Kažkaip nori nenori upėje vobleris atrodo natūraliau ir gyviau, todėl psichologiškai rišame voblerį daug dažniau nei kitus masalus. Bet ar tai gerai, čia jau kitas klausimas.

Žvejo ekipuotė

Kalbant apie šakių žūklę žiemą ir pavasarį, verta pakalbėti apie bridkelnes, be kurių tiesiog negalima pasiekti daugelio vietų. Net ir žvejojant sąlyginai nedideliame upelyje, prisieina bristi gelbėti įstrigusių masalų ar tiesiog norint pasiekti patogesnę vietą nekalbant jau apie grumtynes su užkibusia žuvimi, tad tikrai su paprastais guminiais batais iki kelių neišsiversime. Bet pirmiausia pradėkime nuo vieno šio žvejo pagalbininko komponento – batų.

Gaudydami anksti pavasarį, dažniau – šiai ieškome ramesnių vietų, kur srovė būna mažesnė, o būtent tokių vietų pakrantės dažnai dar būna apledėjusios ir velniškai slidžios. O juk norisi prieiti prie upės kuo arčiau, kad galėtum tinkamai užmesti pasislėpusiam šlakiui masalą, tad dažnai esame priversti rizikuoti. Ne kartą teko dėl to išsimaudyti lediniame vandenyje, tad galiu drąsiai pasakyti, jog tai tikrai menkas malonumas, geriausiu atveju gresiantis ne laiku pasibaigusia žvejyba. Kad taip neatsitiktų, būtini dygliuoti bridkelnių batai, smingantys į ledą, – be jų tiesiog nesaugu žvejoti.

Bridkelnės gali būti pagamintos tiek iš neopreno, tiek iš orui laidžių medžiagų. Kokias įsigysite, priklauso nuo jūsų finansinių galimybių bei žvejybos vietos ypatumų. Neopreninės bridkelnės yra šiltesnės ir atsparesnės pradūrimams, po jomis užtenka pasivilkti vidutinio šiltumo sugeriančius prakaitą apatinius, tačiau su jomis sunku vaikščioti tolėliau, ypač klampoti per sniegą: greitai sušunti ir šiaip jos labiau varžo judesius.

Orui laidžios („kvėpuojančios“) bridkelnės visai kitokios: vaikščioti su jomis gerokai patogiau, bet jas reikia labiau saugoti ir šiaip pasivilkti po apačia daugiau apatinių. Aš turiu ir vienas, ir kitas bridkelnes ir velkuosi pagal sąlygas. Kai yra neigiama temperatūra ir ruošiuosi gaudyti ten, kur daug vaikščioti nereikia, – velkuosi neopreno bridkelnes, o kai yra šilčiau ir gali tekti daug karstytis pakrantėmis – orui laidžias.

Kita labai svarbi ekipuotės dalis yra striukė. Ji būtinai turi būti orui laidi, ne- praleidžianti lietaus ir svarbiausia – šalto vėjo, kuris tokiu metų laiku prie upės dažnai pučia. Jeigu striukę prapučia vėjas ir eidamas suprakaitavote – ilgai nepažvejosite. Apskritai šioje žūklėje geri drabužiai vaidina nemažą vaidmenį: jeigu jautiesi komfortiškai, tai ir žvejoji susikaupęs, visas mintis skiri tam, kaip suviliotum žuvį. O jei nenulaikai danties ant danties, tai ir mėtai bet kaip, galvodamas tik kaip greičiau grįžti į šiltą automobilį.

Labai svarbu šilta ir gerai sauganti galvą nuo lietaus ir vėjo kepurė ir ypač pirštinės. Imant žuvį ar tiesiog kabarojantis upių ir upelių šlaitais, padengtais šlapiu sniegu, dažnai sušlampa rankos, ir jei pirštinės greitai permirksta – ilgai nepažvejosi. Taip pat tokioje žūklėje geriau tinka kuprinė, o ne liemenė. Vien todėl, kad su savimi galėtum pasiimti termosą su karšta arbata.

Į šlakių žūklę pavasarį neimu daug masalų – užtenka po dėžutę į kiekvieną striukės kišenę. Kadangi gerai pažįstu žūklavietes bei privažiavimo prie jų keliukus, beveik niekada labai toli nenutolstu nuo savo automobilio. Apskritai, anksti pavasarį visada stengiuosi patikrinti savo mėgstamas žūklės vietas. Kaip jau minėjau, tai darau vidurdienį, nuo 11 iki 14 val., kada, mano įsitikinimu, šlakiai būna aktyviausi. Todėl kažkur labai daug tokiu laiku neprivaikščiosi – patikrini porą ruožų, per tas tris valandas ir arba pagauni, arba trauki namo. Ir atvažiuoji ten pat ar į kitą vietą kitą dieną.

Informacijos šaltinis: „ŽvejOK“ žurnalas

Komentarų: 4 apie Apie šlakius ir lašišas beveik be nutylėjimų 2 dalis…

  • henrikas komentaras:
    2015-12-18 18:42

    o ant geltonos pinto valo ar kiptu slakei ar lasisos ir iek reike mesti ji toli? ir noreciau suzinoti uzmetus ar slakiui ar lasisai reike greitai sukti rite ar lietai?

    Atsakyti

  • Misty komentaras:
    2016-06-25 18:37

    Wow, this is in every repecst what I needed to know.

    Atsakyti

  • Irmantas komentaras:
    2016-08-28 10:10

    PANTOON 21 „Agarron“ kokius gal konkreciai pasiulytumet modelius ?

    Atsakyti

  • Jarukas komentaras:
    2016-12-18 19:07

    Super info, laukiu nesulaukiu pavasario ir paskui rudens :)))

    Atsakyti

Komentuoti straipsnį

Laukai, pažymėti žvaigždute *, yra privalomi