Naujienos

Sulaukėję ir nuožmūs, bet nuspėjami…

  • 2015-11-25

Sulaukėję ir nuožmūs, bet nuspėjami…

VaivorykštukasAr daug mūsų upėse „vaivorykštukų“?
Su laukiniais vaivorykštiniais upėtakiais pirmą kartą susidūriau Žeimenoje, gaudydamas museline meškere kiršlius. Po eilinio kibimo užkirstas „kiršlys“ parode tokią jėgą, kad vos nenutraukė muselės. Kai šiaip ne taip pavyko jį suvaldyti, tikrai nustebau – anam valo gale blaškėsi nematyta, violetiniais šonais žuvis. Ne tokia ir didelė, gal kokio gero puskilogramio svorio, bet labai arši. Po kiek laiko toje pačioje vietoje pagavau ir antrą upėtakį. Spėju, kad šios žuvys tuo metu buvo ištrūkusios iš netoliese esančio „Meškerinės“ žuvininkystės ūkio, kur buvo auginamos parduoti, nes tais metais ne viena jų džiugino žvejus.
Visgi su tikrąja laukine „vaivorykšte“ susidūriau kažkurį pavasarį, jau persikvalifikavęs į spiningautojus ir gaudydamas šlakius. Pagautas šlakinėje vietoje vaivorykštinis upėtakis jau tiek nestebino, tačiau kai paėmęs jį išdarinėjau ir radau pilną pilvą subrandintų ikrų, šiek tiek nustebau. Tada pradėjau domėtis plačiau šiomis žuvimis ir išsiaiškinau, jog vaivorykštiniai upėtakiai iš tikrųjų kovo pabaigoje—balandžio pradžioje mūsų upėse neršia ir daro tai labai panašiai, kaip mūsų lašišos: prie duobės slenksčio kasa lizdą ir leidžia ten ikrus, po to juos kurį laiką. saugo. Paskui teko sužvejoti ne vieną upėtakį Verknėje. Manau, kad šioje upėje daug kas yra jį pagavęs, nes jie dažnai pabėga per kanalą, jungiantį upę su žuvininkystės ūkiu. Ne vieną upėtakį teko pagauti Merkio aukštupyje, prie Turgelių, kur irgi yra įsikūręs žuvininkystės ūkis ir, matyt, upėtakiai yra iš ten. Atplaukia vaivorykštukų ir į Vokę, Lukną. Yra jų nemažai ir mūsų Vilnelėje, kurioje šių žuvų esu pagavęs bene daugiausia. Nemaža stambių vaivorykštinių upėtakių populiacija gyvena Antalieptės mariose, yra jų toje pačioje Šventojoje, užeina ir į Siesartį, kažkada nemaža jų populiacija gyveno ir Grūdos, Derežnos upėse. Neabejoju, kad tokių upių ir upelių per visą Lietuvą yra labai daug, tiesiog paminėjau tik tas, kuriose esu šių sulaukėjusių žuvų pagavęs pats.
Sulaukėję, bet sugrįžtantys
Esu įsitikinęs, kad tie vaivorykštiniai upėtakiai, kurie ištrūkę iš ūkio sugeba upėje išgyventi bent metus ir įgyti visus įgūdžius, reikalingus gyventi laisvėje, ilgainiui įgauna šlakiams būdingų bruožų ir migruoja į jūrą, tačiau sugrįžta kiekvieną pavasarį nersti į tas vietas, kur pasprukę ilgiausiai gyveno. Kitu laiku nesu jų pagavęs, nors su spiningu praleidžiu prie upių tikrai nemažai laiko. Sakydamas „nesu pagavęs“ neturiu galvoje iš tvenkinio ką tik ištrūkusių upėtakių, kurių pasitaiko pagauti bet kuriuo metų laiku. Iš tvenkinio pasprukusį upėtakį nuo tikro laukinio atskirsi nesunkiai pagal dydį: tvenkiniuose dažniausiai auginamos 200-500 g svorio žuvys, ir jų išvaizda kitokia – šonai apsibrūžinę, pelekai pažeisti, ir šiaip jie gerokai šviesesnio atspalvio. Be to, neseniai iš tvenkinio ištrūkęs upėtakis yra labai kvailas, kimbantis beveik ant visko ir visur. Ką tik ištrūkę į laisvę upėtakiai paprastai greitai išgaudomi meškeriotojų, ir tik labai nedidele jų dalis sugeba prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje.
Toks upėtakis, išgyvenęs upėje ne vienerius metus, yra jau visai kita žuvis. Jis būna nepaprastai atsargus, daugeliu atvejų parinkti jam masalą yra gerokai sunkiau, nei stambiam margajam upėtakiui ar šlakiui. Pavasarį, kai pradeda skraidyti lašalai (dar vadinami may fly) ir visos upių žuvys pradeda aktyviai jais maitintis vandens paviršiuje, neretai pamatai stambių vaivorykštinių upėtakių, tačiau niekaip nepavyksta jų sugauti. Apskritai, kai kyla lašalai, su spiningu prie upės nėra ką veikti. Pasitaiko, aišku, malonių išimčių, bet retai. Kitas dalykas – ši žuvis yra neįtikėtinai stipri, mano galva, savo jėga ir aršumu gerokai pralenkianti savo svorio kategorijoje ir šlakį, ir margąjį upėtakį. Ne veltui Amerikoje vadinamosios plienagalvės lašišos (angl. steelhead), iš kurių išvestas vaivorykštinis upėtakis, yra pelniusios vienų stipriausių gėlavandenių žuvų reputaciją ir specialiai veisiamos ir gaudomos upėse, nors savo svoriu ir nusileidžia daugeliui kitų.
Didžiausias mano ištrauktas vaivorykštinis upėtakis svėrė apie 4 kg, jį pagavau Vilnelėje. Sakau „ištrauktas“, nes gaudant pavasarį yra pasitaikę, kad nedidelėje upėje užkibęs kažkoks monstras užklupdavo netikėtai ir nuplėšdavo valą, tad sunku pasakyti, ar tarp jų negalėjo būti milžiniško vaivorykštuko. Klaipėdiečiai spiningautojai, žvejojantys pajūrio Šventojoje, Minijoje ir kitose upėse, pagauna iki 5 kg sveriančių šių žuvų.
Tikslinė žūklė – tik pavasarį
Laukinį vaivorykštinį upėtakį didžiausia tikimybė pagauti ankstyvą pavasarį, kai jie susiburia prie nerštaviečių, bei gegužės mėnesį, kai kyla lašalai. Kitu metų laiku tikslinė jų žūklė, mano nuomone, mažai perspektyvi. Be abejo, galima diskutuoti dėl jų žūklės etiškumo ankstyvą pavasarį prie nerštaviečių. Viena vertus, lyg ir nemoralu gaudyti žuvis tada, kai jos neršia ar saugo savo lizdą. Kita vertus, pasak ichtiologų, upėtakiai mūsų vandenyse kad ir neršia, tačiau dėl kažkokių priežasčių, gal dėl netinkamos vandens temperatūros ar dar dėl ko, palikuonių negali susilaukti, tad tas nerštas su giminės pratesimu nėra susijęs. Nors, jei atvirai, pats nesu tuo šimtu procentų įsitikinęs. Mažų vaivorykštinių upėtakiukų nesu pagavęs, tačiau jei toks ir užkibtų, jį būtų labai sunku atskirti nuo šlakių ar kitų lašišinių žuvų jauniklių. Be to, išneršę vaivorykštiniai upėtakiai labai aktyviai ėda vėliau neršiančių žuvų ikrus. Ypač nukenčia kiršliai, kurių neršto pikas būna tada, kai upėtakiai jau būna seniai išneršę ir aktyviai maitinasi. Tokia jau ta gamta, ir čia galioja kovos už būvį taisyklės, o ikrai – vienas skaniausių įvairių žuvų „delikatesų“. Todėl nieko nuostabaus, kad ir pačių vaivorykštinių upėtakių ikrais mėgsta užkasti margieji upėtakiai, ir ten pasitaiko jų pagauti.
Apskritai, šios dvi upėtakių rūšys tarpusavyje aršiai konkuruoja ir, būdami stipresni ir plėšresni, vaivorykštukai išstumia marguosius. Vienu tarpu, prieš kokias tris dešimtis metų, buvo pradėtas vaivorykštinių upėtakių leidimo į mūsų upes vajus, tačiau greitai sustabdytas išsigandus, kad nukentės vietinių, tai yra margųjų upėtakių populiacija.
Kad ir ką galvotumėte, bet kuriuo atveju žūklės taisyklės nedraudžia žvejoti vaivorykštinių upėtakių pavasarį, taigi juos žvejodami nenusikalsime įstatymams.
Kai skraido lašalai, pastebėjus jais mintančius vaivorykštinius upėtakius, galima bandyti žvejoti sausa musele. Tuo metu jie ne tokie atsargus, tad galima tuo pasinaudoti. Su spiningu, aišku, tokiu metu pagauti vaivorykštukų, kaip, beje, ir margąjį jo „pusbrolį“, – maža tikimybė. Pasitaiko malonių išimčių, bet labai retai. Jei jau tokiu atveju teko atsidurti prie upės ir norime kažką pagauti – geriau pervažiuoti į kitą upės ruožą, kur lašalai nesirita.
Kur jų ieškoti?
Apie laukinius vaivorykštinius upėtakius tikriausiai mažai žinome todėl, kad juos daug sunkiau pastebėti. Margieji upėtakiai, šlakiai bei lašišos neršia rudenį, kada upelių vanduo būna skaidrus ir puikiai matosi jų lizdai, tuo tarpu vaivorykštukai kasa lizdus pavasarį, kai upės vanduo būna pakilęs ir drumzlinas. Neršia šie upėtakiai paprastai ant žvyruoto grunto ir gana nuošaliose, ne taip lengvai pasiekiamose vietose.
Pavasarį, kaip ir šlakiai, vaivorykštiniai upėtakiai dažnai, pasak žvejų, „išeina“ – pakyla į vandens paviršių ir palieka jame tokį trikampį raibulį, labai panašų, kurį sukelia staigus vėjo gūsis, padvelkęs virš vandens. Nebūna nei jokio ratilo, nei pliaukštelėjimo ar kitokio garso, nežinant gana sunku jį pastebėti, todėl reikia būti labai atidžiam.
Gal dėl šio jų slaptumo apie tikslinę vaivorykštinių upėtakių žūklę mūsų šalyje nedaug kas girdėti. Yra kas juos gaudo metai iš metų tose pačiose vietose tuo pačiu laiku, tačiau kažkokių išvadų nebando daryti. Tiesiog gaudo, ir viskas. Žinau tik vieną meškeriotojų kompaniją iš pamario, kurie turi atsirinkę vietas ir tikslingai bando gaudyti stambius, iki penkių kilogramų sveriančius upėtakius.
Vaivorykštiniai upėtakiai upėse mėgsta laikytis tose pačiose vietose kaip ir šlakiai. Tiksliau, pavasarį jų dažniausiai randi ten, kur rugsėjo mėnesį gaudei šlakius, t. y. prie slenksčio, kur jie daro savo lizdus. Palyginus su margaisiais, jie mėgsta tūnoti kiek giliau, nors, aišku, užima ir tas pačias margių slėptuves.
Tikslinė vaivorykštinių upėtakių žūklė nėra lengvas užsiėmimas. Net tiksliai žinant vietas, tenka nemažai pavargti, kol privilioji šią žuvį. Be to, ne visada net ir tokiose vietose žūklė būna sėkminga. Žiūrėk, vienoje vietoje žvejojai vieną pavasarį, paskui antrą, o trečią jau nepagauni. Ar pasikeitė sąlygos ir upėtakiai pasirinko kitą ruožą, o gal tiesiog jų nebeliko – grįždami iš jūros jie visi pateko į verslininkų tinklus – kas žino? Tačiau tikrai tenka pavargti jų ieškant.
Kita kalba apie uždaras upes, nesusisiekiančias su jūra. Turiu galvoje pirmiausia Merkio baseiną. Čia jau galima tikėtis, kad rastoje žuvingoje vietoje vaivorykštiniai upėtakiai kibs nuolat ir ne vienerius metus. Esu pastebėjęs, kad tokios žūklavietės neretai būna netoli kanalų ir tų vietų, iš kur šios žuvys kažkada ištrūko. Galbūt ir šie upėtakiai turi kažkokią atmintį ir instinktus, lemiančius tai, kad jie grįžta į tą vietą, iš kurios yra kilę ar kur pirmą sykį pradėjo savo laisvą gyvenimą. Kad ir Verknėje, žemiau kanalo, išeinančio iš žuvininkystės ūkio, visada būna didesnė laukinių vaivorykštinių upėtakių koncentracija nei kur kitur. Tai tik prielaida, bet aš esu linkęs ja tikėti.
Masalai ir taktika
Lyginant su margaisiais upėtakiais, vaivorykštiniai upėtakiai gaudomi būna piktesni ir azartiškesni. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei vieną sykį pavyko pakelti iš duobės stambų margąjį upėtakį ir jis, kažką įtaręs, negriebė masalo, tai toliau gali ne nemėtyti – nebus jokios prasmės. Keisk masalus nekeitęs – jis negriebs. Geriausia, ką gali padaryti, – tai palikti upėtakį geram pusdieniui ramybėje. Tuo tarpu atkakli žvejyba viename ruože ten, kur pasirodė vaivorykštinis upėtakis, gali duoti rezultatų: ši žuvis daug nuožmesnė ir dažniausiai, erzinama masalu, neatsilaiko ir jį čiumpa.
Nežinau, ar verta kalbėti apie masalus. Nors ne vieną vaivorykštinį upėtakį esu pagavęs dideliu šlakiniu vobleriu, vis dėl to šios žuvies žabtai gerokai siauresni, todėl tikslingiausia jį gaudyti 5-7 cm ilgio vobleriais. Masalų spalvos, kaip ir šlakiams pavasarį, geriau tinka provokuojančios, visgi upėtakiai šiuo metu ruošiasi neršti ir atakuoja masalą greičiausiai ne alkio vedami, o gindami savo teritoriją. Galima, aišku, rinktis ir visiškai kitokius masalus, ypač jei vanduo dėl kokių nors priežasčių nėra susidrumstęs, – kalbu apie natūraliai atrodančius masalus, primenančius žuvis, kurios kėsinasi į ikrus, saugomus upėtakio. Turiu galvoje to paties vaivorykštuko pagrindinio konkurento – margojo upėtakio – ar rainės imitacijas. Kartais tokie masalai ypač tinka. Bet visgi iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugeliu atvejų efektyvesni būna ryškiaspalviai masalai.
Kad ir ką sakytum, laukinių vaivorykštinių upėtakių žūklė nėra lengva, tačiau labai įdomi ir sportiška. Ir jei pasiseks – ilgam prisiminsite šios žuvies jėgą ir užsispyrimą.

Informacijos šaltinis: „ŽvejOK“ žurnalas

Komentuoti straipsnį

Laukai, pažymėti žvaigždute *, yra privalomi