Upėtakis

Apie upėtakių žūklę iš praktiko lūpų 1 dalis

  • 2013-02-06

apie-upetakiu-zukle-1     Apie upėtakių žūklę mūsų žvejybinėje spaudoje bei internete rašoma gana dažnai, visgi tenka pripažinti, kad tikrai autorinių, praktika paremtų rašinių, o ne vertimų iš rusiškų ar lenkiškų leidinių, „pagardintų“ lietuviškom realijom ar tiesiog autorių fantazija, per metus pasirodo tik vienas kitas. Negali nieko dėl to kaltinti – daugiau kaip dešimtmetį darbuodamasis viename ar kitam amplua mūsų krašto žvejybinėje spaudoje, senokai įsitikinau, kad turime savo šalyje daug puikių meškeriotojų, tačiau priversti juos užrašyti savo mintis ir pateikti jas žurnalui tolygu bandymui visus mūsų šalies žvejus verslininkus įkalbėti savo noru ir be jokių kompensacijų visam laikui padžiauti tinklus…
__  Todėl, kaip byloja ta gerai žinoma rytiečių patarlė, jei jau Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą.
Anatolijjų Ostapenko, draugų vadinamą tiesiog Toliku, pakankamai garsų Vilniaus mu- selininką ir spiningautoją, žinomą upėtakių ir kitų lašišinių žuvų specialistą, suspaudus rankoje paruoštą diktofoną, pavyko „pričiupti“ sostinės spiningautojų pamėgtoje Fabijoniškių gatvėje esančioje žūklės parduotuvėje, kur jis dirba konsultantu. įspaustas į kampą, jis pernelyg nesispyriojo – sutiko pasidalinti savo mintimis, kurios, man, kaip upėtakių žūklės entuziastui, buvo nepaprastai įdomios.     Neabejoju, kad jas su malonumu perskaitys ir upėtakių žūkle besidominantys žurnalo skaitytojai, juo labiau, kad jos daug kur prieštarauja nusistovėjusiems stereotipams ir senomis tiesomis.
Skirtingai nei daugelis mano, upėtakiai po neršto dar pakankamai ilgai nesitraukia nuo nerštaviečių ir, mano nuomone, kaip lašišos ar šlakiai, dar kur laiką saugo savo ikrus nuo kitų žuvų. Netoli nerštaviečių, esančių dažniausiai upelių aukštupiuose, jie išbūna iki pat pavasario, kada vanduo pradeda šilti, labiau svy ruoti jo lygis ir skaidrumas. Mano pastebėjimu, kam, beje, neprieštarauja ir ichtiologai, žvaigdžuvės pradeda daugiau ar mažiau pastoviai maitintis tik tada, kai vandens temperatūra pasiekia maždaug 8 laipsnius pagal Celsijų. Neteigiu, kad kitu šiuo laiku jie visai nesi- maitina, tačiau jų kibimą aš daugiau siečiau su agresija, genant įsibrovėlį ar mažesnį gentainį šalin, nei su maitinimosi instinktu. Todėl žieminis jų gaudymas po draudimo – ganėtinai prieštaringai vertintinas dalykas.
Kitas dalykas – upėtakis yra daugiau ar mažiau nuolat migruojanti ir retai kada ilgai vienoje vietoje užsibūnanti žuvis. Sakydamas migruojanti, turiu omenyje – plaukianti iš didesnių upių į mažesnes ir atgal, į jų intakus, kanalus, iš užtvankų, jei upelis užtvenktas, į aukštupį ir atgal. Nuolatinę upėtakių migraciją sąlygoja tiek kintančios gamtos sąlygos, pavyzdžiui, kylantis ar slūgstantis vanduo, maisto koncentracija viename ar kitame upės ruože, tiek ir sezoninei reiškiniai – judėjimas į nerš- tavietes ir iš jų. Todėl žūklėje realiai yra daug sunkiau žuvį surasti, negu suradus ją pagauti, o tikrą upėtakių gaudymo profesionalumą lemia ne tik geras žūklės technikos įvaldymas,tačiau ir gebėjimas nuspėti, kur šiuo metu gali tūnoti šios žuvys.

apie-upetakiu-zukle-2 apie-upetakiu-zukle-3    Visada verta vesti užrašus ir fiksuoti, kada, esant kokiai vandens temperatūrai bei skaidrumui, pavyko pagauti žvaidžuvę, arba atvirkščiai – kada, esant kokiomis sąlygomis, nepasisekė. Po metų kitų tokia sukaupta patirtis taps neįkainojama, nes važiuodamas prie upelės dar neužmetęs spiningo suvoksi – verta čia žvejoti ar visgi pervažiuoti j kitą upelę.

    Upėtakiai kiekvienoje upėje turi savo pamėgtas vietas, kur laikosi ilgėliau. Pagavai vieną žuvį, po kurio laiko ją užima kita. Didesnis upėtakis visada išveja mažesnį, todėl jei jau kokioje vietoje užkibo mažylis, ilgiau toje vietoje užsibūti neverta. Geros vietos retai kada keičiasi, nors pats upelis, aišku, nėra nekintamas – čia, žiūrėk, srovė naują duobelę išmušė, čia „šviežiai“ kitas medis įvirto ir susidarė ramuma. Ne visada tokių vietų egzistavimą gali kažkuo logišku pagrįsti: žiūrėk, vietos panašios kaip du vandens lašai, tačiau vienur žuvys laikosi nuolatos, o kitur ne. Lygiai tas pats su ruožais: vienoje upėje perspektyviausia upės atkarpa – pora kilometrų aukštyn nuo žiočių, o aukščiau upėtakių nebūna arba jie reti. Kitur, žiūrėk, atvirkščiai – geriausi ruožai aukštupyje, tuo tarpu vidurupis ir žemupys beveik tušti. Tai reikia tiesiog žinoti, o tokią patirtį gali įgyti tik daug žvejodamas ir atsirinkęs vietas.Ilgainiui tokias vietas atsirenki, tad keliaudamas pažįstamų upelių krantais, bandai laimę tik perspektyviose vietose ir negaišti brangaus laiko „tuščių“ ruožų tikrinimui. Geriau per dieną patikrini 3 ar 4 geriausių upelių ruožus, negu visą dieną eini vieno upelio krantu. Upėtakių nusiteikimas skirtinguose upėse būna tikrai nevienodas. Žiūrėk, vieną praeini, kitą – nė brakšt. O va trečiame pagauni ne vieną solidaus dydžio žvaigdžuvę. O iš pažiūros ir upelių skaidrumas, ir vandens lygis lyg ir nesiskiria.
Balandžio mėnesį upėtakių geriausia paieškoti nedideliuose upeliuose arba jų santakose su didesne upe. Ten jie pradeda maitintis kiek anksčiau ir palaipsniui, krintant vandens lygiui, pradeda migruoti upeliu žemyn.
Tuo tarpu didesnėse upėse šiuo metu upėtakiai suaktyvėja, kai pakyla pirmieji mašalai ar link nerštaviečių pajuda smulkesnės žuvys, kas paprastai įvyksta pačioje mėnesio pabaigoje ar gegužės pradžioje Aišku, pirmiausia, apsi- brėžkime, apie kokius vandens telkinius – mažus ar didelius – kalbame. Aš pagal dydį skirstau upėtakines žūklavietes skirstau į tris dalis: labai mažus upeliukus, kurių plotis -1 -1,5 m, o vyraujantis gylis – iki 0,5 m, nedidelius upelius – 2-3 m pločio, pavyzdžiui, pats Merkio aukštupys, Gauja, ir didesnes upes.
Nors, kita vertus, pačius didžiausius upių „mohikanus“, sveriančius po 2-3 kilogramus, visgi realiausia pagauti šiuo laiku didelėje upėje, tačiau netoli mažesnių upelių įtekėjimų, kur jie, gana anksti palikę intakuose esančias nerš- tavietes, kurį laiką laikosi. Sakydamas žodį „netoli“, turiu galvoje bent puskilometrio inta ko ruožą iki žiočių ir tokio pat atstumo didesnės upės atkarpą, į kurią įteka upelis.

     Upėtakiai pavasarį po žiemos dar nėra visiškai atsigavę ir dažniausiai tūno kiek ramesnėse vietose. Kartais net visai stovinčio vandens ruožuose, bebrų užtvenktuose ruožuose, ties didesniais upių posūkiais ir t.t. Rėvos šiuo laiku tikrai nėra itin produktyvios, tačiau jei prieš rėvą ar už jos yra didesnis pagilėjimas, o šalia jo kokia nors kliūtis (pvz., įvirtęs medis, didelis akmuo), praeiti tokios vietos tikrai neverta.
Labai didelę reikšmę upėtakių žūklėje turi vandens skaidrumas. Kuo skaidresnis vanduo, tuo žuvis iš toliau mato masalą ir gali jį atakuoti, tačiau tuo pačiu ji ir daug atsargesnė. Daug atidžiau jam reikia parinkti masalo spalvą ir tipą, pažaisti su jo vedimu. Ypač tai aktualu žūklaujant tuose upeliuose, kur apsilanko daugiau meškeriotojų. Žūklaujant drumstame vandenyje, upėtakis nėra tok akylas ir atsargus, tačiau masalą pateikti jam reikia daug arčiau nosies. Tik vieninteliu atveju upėtakių spi- ningavimas vandeniui susidrumstus mažai prasmingas – kai upelio vanduo ne tik kad drumstas, bet ir beveik juodos spalvos, o jo tėkmė plukdo daug įvairių šiukšlių: žemės gabaliukų, pernykščių žolės stiebelių likučių, lapų ir kt. Taip nutinka dažniausiai per pirmąjį didesnį pavasario polaidį, kada išsiliejęs į krantus upelis plauna viską iš eilės savo kelyje. Tuo laiku upėtakiai lenda į mažesnius intakus arba būna beveik visiškai neaktyvūs. Tuo tarpu balintos kakavos arba geltonos spalvos vanduo dar tikrai ne tragedija – parinkus masalo spalvą pagauti galima.
Geriausias upėtakių kibimas prasideda, kai vanduo pradeda slūgti, upeliai grįžta į savo vagą, bet vanduo dar nėra nuskaidrėjęs. Upėtakiai tada būna ne tokie atsargūs, skuba prikimšti pilvus ir šiuo metu yra tikrai lengvai pagaunami. Vasarą juos pagauti bus tikrai sunkiau.
Didelę įtaką upėtakiams turi upelio dugno struktūra. Jeigu vasarą upėtakiai dažnai mėgsta greitesnę srovę ir žvyruotą dugną, nes ten būna didžiausia vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija, tai pavasarį, atvirkščiai, jie tokių vietų vengia. Ypač jei kalbėtume apie dėmesio vertas žuvis. Lygiai tas pats ir vandens žolės. Vasarą seklesnėse vietose upėtakiai mėgsta tarp jų slėptis, tuo tarpu ankstyvą pavasarį kyšantys pernykščių vandenžolių sta garai tikrai nėra mėgstama jų slėptuvė. Ankstyvą pavasarį žvaigždžuvės dažniausiai tūno lėtai tekančiame arba beveik stovinčiame upės ruože, šalia gilesnių duobių ar net pačioje duobėje. Upėtakis gali slypėti tiek prieš pagilėjimą, tiek už jo. Jei žuvis tūno pačioje duobėje, dažniausiai būna neaktyvi iš išprovokuoti ją atakai yra ganėtinai sunku.
Manau, kad upėtakių buveinės tiesiogiai susijusios su maisto gausa. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje pradėjus iš lervų ristis pirmosiomis muselėmis, visada upėtakių koncentracija didžiausia ten, kur gausiau šių muselių lervų. O jų dažniausiai gausiau tai ten, kur dugne daugiau dumblo. Tuo laiku ten būna tiek vadinamųjų „krokodilų“ (laumžirgio lervų), tiek kitų lervų, iš kurių ritasi muselės, an- glakalbėje literatūroje vadinamų march brovvn, ir nemažai kitų. Lervas medžioja ne tik upėtakiai, bet ir daugelis smulkesnių upelių žuvelių, kurios, savo ruožtu, irgi tampa upėtakių grobiu. Tuo tarpu ties smėlėtu dugnu upėtakiai tegali tikėtis surasti vieną kitą apsiuvą, o tokia „dieta“ jų nesižavi.
Nors šiaip pavasarį upėtakiai maitinasi daugiausiai žuvelėmis. Mažuose upeliuose tai dažniausiai būna rainės arba dyglės, kiek didesniuose – kūjagalviai. Patvenktuose upėse upėtakiai mėgsta pasmaguriauti kuojų ir kitų karpinių žuvų ikrais ir mailiumi, todėl dažnai sukinėjasi jų nerštavietėse. Pamenu, senais laikas, kai dar veikė žuvininkystės ūkis, įsikūręs Grūdos aukštupyje, tikrai gražių upėtakių pavykdavo pagauti ant masalų, imituojančių nedidelį pūgžliuką. Mat pradėjus nu- leidinėti vandenį, daug jų nunešdavo upės srovė aukštyn ir upėtakiai ilgainiui priprato prie tokio lengvo grobio.

apie-upetakiu-zukle-5 apie-upetakiu-zukle-4
Vienu metu, ypač prieš varlių nerštą, upėtakiai maitinasi beveik vien balų kavaksėmis. Žinau vieną upę, kur upėtakiai medžioja per ją nuolat plaukiančius kirstukus. Esu net pagavęs kelis upėtakius, įrijusius šių smulkių graužikų. Kai upelėmis migruoja neršti nėgės, upėtakiai gana greitai persiorientuoja į šių žuvų medžioklę. Vasaros pabaigoje, ypač per pievas tekančiuose upių ruožuose, upėtakiai geriausiai čiumpa įkritusį žiogą ar kitą didesnį vabzdį imituojantį masalą. Žodžiu, upėtakis yra nepaprastai greitai prisitaikanti prie skirtingo raciono žuvis, todėl žinoti, kur, kada ir ką jam pasiūlyti, kaip ir įspėti jo migracijų takus – vienos svarbiausių sėkmingos žūklės ir meistriškumo prielaidų.
Norėdamas gerai gaudyti upėtakius, turi būti labai pastabus ir gerai „įsijausti į jo kailį“ – suvokti, kur šiuo metu geriausia ieškoti maisto. Kartą vienoje upėje gerą pusdienį nepavyko aptikti upėtakių. Partikrinau geriausias duobes, kitus „garantuotus ruožus“, kur visada sulaukdavau kibimų, bet nė brakšt. Jau ruošiausi pervažiuoti į kitą upelį, kai netoli esančiame, į upelį įsiliejančiame melioraciniame griovyje pamačiau šį tą neįprasto. Lyg didesnis ratilas suvilnijo, o gal tik pasirodė. Nusprendžiau patikrinti ir nenusivyliau – vos tik voble- ris tėkštelėjo į vandenį, ir kilograminė žvaigž- džuvė jį pačiupo. Po to vos už kelių metrų pagavau dar vieną. Kurį laiką pastebėjęs supratau – upelių karaliai tądien tame nė metro nesiekiančiame ir vos keliasdešimt centimetrų gylyje turinčiame griovyje medžiojo varles, kurių tam tikru laiku tokiose vietose būna kur kas gausiau, nei visame upelyje.
Straipsniuose apie upėtakių gaudymą dažnai ginčijamasi, kaip geriau upėtakius gau dyti – eiti prieš srovę ir traukti masalą pasroviui ar atvirkščiai. Manau, kad pats klausimas iš principo yra klaidingas – reikia gaudyti iš tos pusės, iš kurios patogiausiai gali žuviai pateikti masalą. O tam reikia tiesiog įsivaizduoti, kuriose vietose šiuo metu upėtakiai gali laikytis. Ne paslaptis, kad žvaigždžuvės, kaip ir kitos srovėje gyvenančios žuvys visada būna pasisukusios galva į srovę. Geriausia pravesti masalą jam iš uodegos pusės, todėl geriausia gaudyti iš tos pačios kranto pusės, prie kurios arčiau yra ir upėtakis. Žuvis tada žvejį mato prasčiausiai ir drąsiau čiumpa masalą. Aišku, ne visada tai pavyksta padaryti dėl objektyvių priežasčių: tai koks įvirtęs medis neleidžia, tai tiesiog neišbaidęs žuvų, negali ten nueiti. Tada jau bandai ir iš kitų pusių. Atėjęs į naują vietą, visada stengiuosi pirmiausiai apgaudyti vietas ties kitu krantu, o tik tada bandau laimę ties savuoju. Mat upėtakis, tūnantis ties anuo krantu, mato žvejį daug geriau ir tik pirmu ir tolimu metimu gali jį sugauti. Tuo tarpu prie to paties kranto esantis upėtakis baidosi daug mažiau.
Pavasarį, kai vanduo jau būna susidrumstęs ir pakilęs, upėtakiai, ypač apsiniaukusiu oru dažnai palieka savo įprastas slėptuves ir išplaukia į atviras vietas. Man šiuo metu yra sunkiausia juos pagauti, nes įprastinė logika, kur paprastai laikosi upėtakis ir kaip jį pagauti, tuomet nustoja galiojusi. Žvaigdžuvė tada gali būti beveik bet kur, ir tenka „drožti“ upelėje masalais skersai išilgai, užuot apgaudžius tik labiausiai tikėtinas vietas. Kai upelis neša žemes ir šiukšles, upėtakiai, net ir didieji, dažnai išplaukia į vos 1530 cm .smėlėtas seklumas, o tu iš įpratimo ieškai jų duobėse ir baigi prarasti viltį.
Verta užsiminti ir apie upėtakiams skirtus masalus. Upėtakius galima gaudyti įvairiais masalais, kiekvienas turi savo panaudojimo vietas, laiką, turi privalumų ir trūkumų. Dažniausiai upėtakius žvejoju vobleriais, sukriu- kėmis bei nedideliais guminukais, o kalbant apie paskutinius metus, pirmenybę visgi teikiu vobleriams. Jais gaudyti ir įdomiau, ir turėdamas didelę jų gamą, lengviau gali prisitaikyti prie gaudymo sąlygų bei įnoringesnio upėtakio įgeidžių. Jeigu anksčiau voblerių naudojimą varžė skurdoka jų spalvinimo gama, tai dabar, atsiradus holograminėms technologijoms ir galimybei rinktis iš šimtų spalvų derinių, kai žinai, ko ieškai, tikrai gali išsirinkti norimą modelį.
Upėtakių žūklėje tikrai daug reiškia tiek masalo tipas, tiek ir spalva. Jei atidžiau pažiūrėtumėme, net ir identiškai atrodantys minnovv tipo vobleriai vandenyje virpa skirtingai. Todėl nenuostabu, kad ir gaudant jais rezultatai būna skirtingi. Pavyzdžiui, paimkime vieną iš mano favoritų, japonų firmos 5 cm Jackson modelį „Truot tune“ ir beveik identiškai atrodantį, tačiau Kinijoje pagamintą voblerį. Galiu galvą guldyti, kad jei tik yra toje vietoje upėtakis, pirmąjį, tinkamai parinkus atspalvį ir vedimo būdą, tikrai griebs, tuo tarpu „kiną“ pavyks įsiūlyti tik labai alkanai žvaigdžuvei. Upėtakiniai vobleriai būna greitai ir lėtai skęstantys, neutralaus plūdrumo, plaukiantys ir giliai užperiantys bei visai paviršiniai. Kiekvienas šių masalų turi savo paskirtį ir sąlygas, kada juos reikia naudoti. Seniau, kada upėtakių buvo daugiau, o juos žvejojančius meškeriotojus galėjai vos ne ant rankos pirštų suskaičiuoti, gal pakako turėti tik pora „dirbančių“ sukriukių ar voblerių. O šiais laikais reikia turėti daug masalų, kad galėtum prisitaikyti prie kintančių sąlygų: vandens skaidrumo, oro sąlygų, srovės stiprumo, gylio, upėtakių tos dienos raciono ir kitų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.

apie-upetakiu-zukle-6

Informacijos šaltinis: „ŽvejOK“ žurnalas

Komentuoti straipsnį

Laukai, pažymėti žvaigždute *, yra privalomi