ANATOLIJUS OSTAPENKO

D. Rakučio nuotraukos
Tęsinys.

   Kalbant apie sukriukes, svarbiausias dalykas – kad jos „užsivestų“ vos tik nukritusios į vandenį ir jų lapelis suktųsi lėtai jas traukiant. Būtent šiuos reikalavimus dažniausiai atitinka klasikinis „mepsas“ tad šios firmos masalus dažniausiai ir naudoju, jei žvejoju sukriukėmis.

   Pavasarį geriausiai veikia „Aglia“ ir „Comet“ tipo sukriukės. Optimalus jų dydis – 2-3 numeriai Nors kartais naudotu ir 4 dydį, ypač žvejodamas didesnėse upėse. Kuo didesnė sukre tuo galingesni ir jos virpesiai, iš toliau privilioja pasislėpusį upėtakį. Šiuo metu neverta baidytis didesnių masalų. Vasarą, kai upėtakiai pradeda maitintis beveik vien vabzdžiais, prasideda ultralight dydžio -0 ir 00 sukriukų era. Bet tik jau ne pavasarį. Daug kieno mėgstami longai veiksmingesni vasarą, gaudant rėvose, negu pavasarį.
Sukriukę geriausia vesti su srove, šiuo metu laiku – taip, kad ji judėtų vos greičiau už srovę, bet lapelis suktųsi. Jei tik dugnas toje vietoje švarus, verta leisti masalui nugrimzti ant dugno, ir tada iš lėto. sukant ritę. kelti. Upėtakis dažniausiai kerta per pirmąsias sekundes, kai pradėjęs suktis masalas iš lėto pradeda kilti nuo dugno.
Bene universaliausia sukriukių spalva, pasiteisinanti beveik visur, arba bent jau ten, kur vanduo turi rudumo atspalvi – varis su juodais ar raudonais taškais. Kartais efektyvesni juodi, kartais raudoni taškai. Manyčiau, tai priklauso nuo metų laiko. Kai neršia dyglės ar rainės, jų pilveliai pasidaro rausvi ir oranžiniai, ir tuo metu raudoni akcentai tikrai padidina masalo efektyvumą. Tačiau kitu laiku, manyčiau, visgi geriau natūralesniais juodais taškais išmargintos sukriukės Geltono spalvinimo sukrės kartais gerai suveikia, kai vanduo kiek praskaidrėja. Dažniausiai dienos metu, ir yra veiksmingiausios gaudant virš smėlėto dugno. Tuo tarpu sidabrinio atspalvio sukriukės, įvairūs „Black furry“ variantai, man efektyvesnės vasarą.
Mažiau patyrę spiningautojai dažnai žiūri tik į lapelio išorinį spalvinimą, nekreipdami dėmesio į vidinį. Išorėje gražiai margintas lapelis sudaro tik masalo foną, tuo tarpu blizgantis vidinis skleidžia blyksnius vandenyje, kurie ne ką mažiau įtakoja žuvies kibimą.
   Dar vienas dalykas – kabliukų aštrumas. Gamykliniai VMC kabliai, uždėti ant „mepsų“ nėra prasti, visgi aš juos linkęs keisti į gerokai aštresnius plonavielius „Owner“. Juos, nuėmęs seną kabliuką, kabinu per žiedelį. Tuščių kibimų skaičius po šios operacijos tikrai sumažėja, be to, masalui mirtinai „pagavus“ kokią kerplėšą, pavyksta juos atlenkti ir išgelbėti masalą. Tuo tarpu kad pats upėtakis atlenktų kablius, praktiškai nepasitaiko, nes jo šuolius pakankamai amortizuoja minkštesnis spiningas ir jautriai nureguliuoti ritės stabdžiai.
Vis dėlto pastaruoju metu daugiau gaudau žvaigdžuves vobleriais. Seniau jais mažiau gaudydavau dėl to, jog tam tikrų „kibių“ spalvinimų medinių žuvelių negalėjai rasti. Kad ir anksčiau minėta vario spalva – ar matė kas seniau taip nuspalvintą voblerį? Tačiau dabar gali gauti praktiškai viską. Kai tik Jackson išleido taip nudažytą masalą, iškart jį įsigijau ir jis spėjo padovanoti daug gražių laimikių.
Upėtakinių voblerių reikia turėti tikrai nemažai, nes ir žūklės sąlygos bei upėtakių norai visada būna skirtingi. Vienur reikia traukti masalą kone paviršiuje, kitur – apgaudyti gilesnes duobes. Vienur gali pasiekti upėtakio slėptuvę, mesdamas masalą prieš srovę, kitur, atvirkščiai, tik paplukdydamas plaukiančią medinę žuvelę pasroviui. O dar masalų dydžiai, kurie turi anaiptol ne pačią mažiausią reikšmę. Nekalbu jau apie spalvų gamą. Žūklaujant pavasarį tikrai nereikia baidytis didesnių masalų. 7 cm masalas, o kartais net ir 9 cm, yra tikrai ne per didelis. Apskritai, galioja tendencija: kuo didesnė upė, tuo didesnis masalas.

   Stambesnio kalibro masalas ne tik iš toliau jaučiamas, bet ir yra geresnis provokatorius. Upėtakis gali nenorėti esti, bet pamatęs toki įsibrovėlį tikrai bandys išvyti. Kitas dalykas, dėl ko geresni didesni masalai – sąlyginai mažiau papuola mažų upėtakiukų. Kad ir kaip stengtumeisi juos atsargiai paleisti, vis tiek neretai jie taip sužeidžiami, jog vargu ar išgyvena.
Vandeniui šylant, veiksmingesni tampa mažesni masalai. Bet labai nusismulkinti, kalbant apie pavasarinę margių žvejybą, irgi nereiktų. Sakyčiau, pats universaliausias minnow tipo upėtakinio voblerio dydis – 5-6 cm.
Nori nenori, liemenės kišenėje esi priverstas nešioti gana nemažą masalų arsenalą. Nes nežinai, ko ir kada prireiks, o ir pats užtikrinčiau jautiesi, kai žinai, kad bet kokioje situacijoje turėsi ką pasiūlyti. Visgi yra aiškūs favoritai ir tie vobleriai, kurie „iššauna“ tik retkarčiais.
Pradėti norėčiau nuo „japoniukų“. Kas jau kas, o būtent japonai pastaruoju metu diktuoja voblerių gamybos madas, upėtakių žūklė pas juos labai stipriai išvystyta. Nieko nuostabaus, kad jie pastaruoju metu yra lyderiai. Jų masalai gerai metasi, dažniausia būna stabilūs srovėje, leidžiasi tvičinguojami bei turi „užprogramuotą“ upėtakius viliojantį žaismą. Aišku, japonas japonui nelygu. Yra ir ten visokių masalų. Mano pastarųjų metų atradimas – Jackson viliokliai, tiksliau, „Trout tune“ ir „Kamachi“ serijos. Jos tikrai greitai tarp mūsų upėtakininkų pelnė gerą vardą, tad nenuostabu, kad kibiausi spalvinimai labai greitai dingsta iš parduotuvių vitrinų. 55 mm ilgio „Trout tune“ iš pažiūros atrodo paprasti „minnow“ klasės vobleriai, tačiau taip tik atrodo. Jie puikiai laiko srovę, turi nerealias balistines savybes, apginkluoti plonavieliais trišakias, jų holograminis dengimas labai tikroviškas, tačiau svarbiausia – turi žaismą, kuriam upėtakiai tiesiog negali atsispirti. Iš spalvų išskirčiau sidabrinį modelį rausvu pilvuku, gelsvai oranžinį drumstesniam vandeniui bei tamsų – kūjagalvio ar kitos panašios žuvelės imitaciją.
Kitas geras dalykas, kas man labai patinka – jie gaminami bent trijų tipų – skęstantieji, itin greitai skęstantys bei vadinamieji „super floating“ – realiai juos būtų galima vadinti paviršiniais. Todėl gali prisitaikyti prie įvairių žūklės sąlygų, apgaudyti tiek duobes, tiek ir paerzinti upėtakius tada, kai jie medžioja pačiame vandens paviršiuje.
Tuo tarpu „Kamachi“ – vos pora gramų sveriantys storuliukai lyg ir neatrodo kuo nors ypatingi, bet upėtakius, kaip, beje, ir šapalus traukia kaip magnetas. Ypač trejetas jų spalvinimų. Na, bet negaliu aš jų atskleisti. Bent jau kol kas.

    Iš pigesnių masalu klasės tik gerai galiu atsiliepti apie amerikiečių „REBEL“ bei lenkų firmos „DORADO“ voblerius. Iš pastarosios norėčiau išskirti „Classic“ seriją. Kai kurie jos modeliai jau senokai yra tapę legendomis ir nors techniniais parametrais, visų pirma balistinėmis savybėmis, gerokai atsilieka nuo japoniukų, tačiau vis tiek yra stabiliai kibūs. Daug žadantys yra nesenai pasirodę „Panthoon 21“ vobleriai, pasižymintys aukšta kokybe ir, palyginus, kur kas demokratiškesne kaina. Šįmet pasirodė nauja, specialiai į upėtakius orientuota serija „Gagagoon“, kuri ne vienam mano bičiuliui padovanojo gražių upėtakių. Šie masalai ne tik gerai metasi, bet ir neblogai užsigilina bei puikiai laiko srovę. O ir daugelis spalvinimų „teisingi“.
Paminėtini ir senieji gerieji Salmo „Hornet“ bei ilgaliežuviai „Butcher“, nepamainomi apgaudant gilesnes duobes, kurių su kitais masalais paprasčiausia nepasieksi.
Seniau dažniau, dabar rečiau esu linkęs pasidažyti voblerius pagal savo supratimą ir pats. Kartais „gamyklinė masalo spalva yra per ryški, arba atvirkščiai – pernelyg neišraiškinga, tad padirbėjęs suteiki jai tai, ko, tavo įsivaizdavimu, reikia. Ir žiūrėk, ilgai „tylėjęs“ masalas padovanoja laimikį. Pavyzdžiui, seniau negalėjai gauti juodai dažytų voblerių, tuo tarpu būna upeliuose toks metas, kada upėtakiai maitinasi vien neršiančiomis nėgėmis ir į kitas spalvas beveik nereaguoja. Nusidažiau vieną iki tol nekibų voblerį juodai, dar pridėjau geltonų ir raudonų taškų, kuriais kartais pasidabina neršiančios nėgės, ir jau pirmoje žūklėje šis masalas padovanojo gražų upėtakį.
Upėtakių žūklėje, mano supratimu, pagrindinis dalykas yra masalo spalva, antras – masalo forma ir virpesiai. Ne mažiau svarbus ir pats voblerio pravedimas, ypač dabar, kai upėtakiai patiria gana didelį spaudimą iš spiningautoįų pusės. Vienoks ar kitoks tvičingas, t.y. netolygus, trūkčiojantis masalo traukimas, su retomis išimtimis beveik visada būna pranašesnis už tolygų traukimą. Ypač tomis dienomis, kai upėtakiai tik lydi masalus, bet negriebia. Ilgainiui ištobulini savo masalo vedimo stilių.
Kartais upėtakiai nori, kad masalas kuo dažniau raustų dugną, kartais – kad staigiai šautų iš gelmės aukštyn arba plauktų paviršiumi ir skleistų „ūsus“. Susidūrus su nekiba, tenka išbandyti viską, kol randi tos dienos raktą į sėkmę.
Man dažnai suveikia toks triukas. Pirmąjį pravedimą darai tokį, kad masalas eitų vandens paviršiumi, taškydamasis, „su banga“. Žvaigžuvės beveik visada geriausiai mato, kas vyksta vandens paviršiuje, ir į tai atkreipia dėmesį. Atkreipia, bet nebūtinai puola kibti. O tada jau antrą kartą masalą trauki giliau – susierzinusio upėtakis nervai dažnai neatlaiko.
Apskritai, vėliau, kai jau pradeda eiti varlės, upėtakiai dažnai atakuoja, vos tik masalas pasiekia vandens paviršių, tad reikia neprarasti budrumo. Ši tendencija išlieka ir visą vasarą, o ypač tą galima pasakyti apie naktį ar vėlų vakarą. Upėtakius balandžio mėnesį, kada jie būna pasyvūs, dažnai gaudau ir guminukais. Ypač didesnėse upėse, kaip, pavyzdžiui, Merkyje ar Ūloje, apgaudydamas duobes, kurių dėl stiprios srovės ir gylio praktiškai negali pasiekti nei vobleriais, nei sukriukėmis. Minkštieji masalai turi gerą savybę, kad su jais gali daug geriau „iščiupinėti“ dugną. Lėtai vesti padugne, kur jie dirba ne tik traukiami, bet sklęsdami. Tereikia turėti skirtingo svorio galvakablių. Galvakablis turi dar vieną privalumą – vieną kablį, nukreiptą į viršų, todėl jį drąsiau gali guldyti ant dugno. O ir beveik neišvengiami praradimai kainuoja.
Geriausia, aišku, naudoti netradicinius apvalius galvakablius, o tokius, kuriems nukritus ant dugno, kabliukas „žiūri“ beveik statmenai į viršų. Upėtakis dažnai čiumpa masalą iš viršaus į apačią ir taip atrodantis guminukas tikriausia jam labiau primena dugne besikapstančią kirmėlytę ar kitą potencialų grobį. Be guminukų tokiam gaudymui galima naudoti sliekų imitacijas, užvertas ant ofsetinio kabliuko, „Drop Shot“ sistemą ir kitas kombinacijas. Galimybės čia tikrai neribotos.
Upėtakių žūklėje pavasarį dažniausiai naudoju nedidelius, tačiau ir ne pačius mažiausius tvisterius. „Mann‘s“ klasifikacijoje-trečius nuo galo pagal smulkumą. Kibiausios spalvos – „tepalas“, vadinamoji paprasto pieno bei visiškai juoda spalvos. Vėliau, kai ūgteli mailius, galima naudoti ir Nr. 3 „kopytas“, kurias noriai graibsto tiek upėtakiai, tiek ir šlakiai.
Apie įrankius galima kalbėti labai daug. Kiekvienas renkasi kotą pagal savo supratimą ir įpročius, galų gale, patį spiningavimo būdą, naudojamus masalus. Vieniems patinka greiti kotai, kitiems vadinamoji „karvės uodega“. Aš esu praėjęs savotišką evoliuciją – nuo kieto ir trumpo iki dabar naudojamo minkšto – :s akcijos ir gana ilgo spiningo. Iš dalies diktuoja ir naudojamai masalai.     Gaudant sukrėmis, ypač traukiant masalą pasroviui, upėtakiai dažnai trenkia per masalą iš ;io, tikrai geriau greitesnis, „fast“ akcijos s. Žuvys daug geriau užsikirs. Tuo tarpu gaudant vobleriais, atvirkščiai, minkštas. ko- daug patikimiau laikys užkibusią žuvį, o ir D, kova bus malonesnė. Nereikia užmiršti, vobleris turi bent dvigubai daugiau kablių, i ir didesnes galimybes geriau užsikabinti į. Kalbant apie universalius ir rinkoje lengvai darnus kotus, bent jau ką tenka čiupinėti, galiau rekomenduoti ST.CROIX „AVID“ 244 cm  g galios spiningą. Jis tikrai idealus gaudant sukriukėmis ir nėra per kietas vobleriams. Kadangi apie 70 procentų žūklės laiko žvejoju vobleriais, tai kotą naudoju ganėtinai minkštą, iš St.CROIX SC V grafito muselinės blanko surinktą, maždaug iki 8 g galios keturių colių 260 cm ilgio spiningą. Jį pagal mano norus man surinko žinomas kotų meistras G. Stančikas.
Daug kas įsivaizduoja, kad upėtakių žūklei ikia trumpų spiningų ir toks mano spiningo ilgis juos šokiruoja. Kažkada ir aš galvojau, kad upėtakinis spiningas būtinai turi būti trumpas, vėliau su praktika atėjo kitas supratimas. Esmė ta, kad dideli upėtakiai (o mano žūklės objektas, į ką orientuojuosi – tik žvaigdžuvės, sveriančios kilogramą ir daugiau) yra velniškai atsargios žuvys. Jos puikiai mato ir girdi žvejį, todėl nepastebėtam prisėlinti prie žuvies tiek, kad galėtum užmesti su 1,8 m ar 2,1 m ilgio spiningu, yra labai sunku, o kai kuriais atvejais ir apskritai neįmanoma. Tuo tarpu pasilenkęs ar priklaupęs, ištiesęs visu ilgiu ilgą spiningą, kad virš vandens kyšotų tik jo galiukas, gali užmesti ir vesti masalą taip, kad neatsidurtum upėtakio regos lauke. Kitas dalykas – ilgu kotu gali pasiekti ir pravesti masalą ten, kur su trumpu neprieitum, iš po kelmo ar nuvirtusio į vandenį medžio. O būtent ten dažnai ir tūno dėmesio verti margiai Dar vienas ilgo koto privalumas – manevro laisvė. Keldamas kotą aukštyn ar leisdamas žemyn gali smarkiai reguliuoti to paties ilgaliežuvio voblerio panėrimo gylį bei geriau apgaudyti nelygų dugną turinčias vietas, pavyzdžiui, pravesti masalą iš seklumos į išėjimą duobėn. Net ir žvejojimas mažame upelyje su ilgu kotu turi daugiau privalumų. Pavyzdžiui, gali iškišęs kotą iki kito kranto vesti masalą palei priešingą krantą, jei tik ten labiau tikiesi rasti upėtakį. Jau nekalbu apie vasarinę žūklę vandenžolių prižėlusiuose upių ruožuose, kur švaraus vandens ploto be ilgesnio spiningo paprasčiausiai nepasieksi. O ten juk dažnai tūno patys didžiausi upėtakiai.
Ilgesnio spiningo daug kas baidosi dėl to, kad jis kliūva už krūmų ar šakų, daugelyje vietų trūksta erdvės juo užsimoti. Sakyčiau, tai daugiau metimo technikos, o ne koto ilgio reikalas. Aš jau senai esu ištobulinęs metimą, naudojant tik rankos riešą, techniką ir čia nematau problemų. O jei jau tenka brautis per neįžengiamus brūzgynus, visada gali kotą išardyti. Tam ir praverčia keturių dalių spiningas.
Gaudydamas upėtakius, nepraktikuoju braidymo. Nebent išimtinais atvejais, kai nėra pasirinkimo arba tiksliai žinau, kad dugnas minkštas ir nėra akmenų. Kiek leidžia teigti mano ilgametė patirtis, dideli upėtakiai puikiausiai girdi bei jaučia brendanti žveją ir kažką pagauti tada yra labai maža tikimybė. Mažesni upėtakiai ne tokie atsargūs, tačiau kam specialiai gaudyti smulkmę, jei galima tikėtis dėmesio vertų žuvų.
Lygiai tas pats – išėjimas į atvirą vietą. Jei gylis mažas, upėtakiai geba pamatyti meškeriotoją iš keliolikos metrų. Todėl jei tik įmanoma, reikia stengtis neatsistoti visu ūgiu, stovėti kiek įmanoma atokiau nuo vandens. Aišku tokiose vietose būtini ir tolimi metimai.
Apskritai, žvejojant upėtakius, atsargumas, gebėjimas tyliai prieiti prie vandens ir nepasirodyti žuviai – vienas svarbiausių dalykų. Labiausiai žuvis girdi stuktelėjimus į žemę bei mosikavimus. Netgi rankos judesį, sukant ritę ar drebinant spiningą. Manau, jog tas faktas, kad nemažai spiningautojų nepagauna didelių upėtakių, pirmiausia susijęs su nemokėjimu prieiti prie upės.
Valą naudoju monofilamentinį, 0,16 – 0,2 mm storio. 0,16 mm gijos dažniau prireikia vasarą, gaudant mažesniais masalais. Nors žinau spiningautojų, kurie sėkmingai žvejoja su 0,24 mm gyslele. Svarbiausia, turėti kelis būgnelius su skirtingo storio valais, nes ne visada žinai, kokiomis sąlygomis ir kokio dydžio žuvis teks gaudyti. Kad ir pernai vidurvasarį – netikėtai pataikiau ant tokių upėtakių, kurie plėšė valus kaip siūlelius. Vieną 2,5 kg monstriuką pagavau, naudodamas 0,18 mm giją, bet ilgokai teko pabraidžioti po upelį, rankomis krapštant žuvį iš po žolių ir kelmų. Kartais didelių siurprizų pateikia upėtakių vietas užėmę šlakiai ar didesnės lydekos, tad reikia būti pasiruošus viskam.

   Labai svarbų vaidmenį vaidina segtukai, ypač jei kalbame apie upėtakių žūklę vobleriais. Jie ne tik turi būti patikimi, bet ir negadinti voblerio darbo, t.y. turėti pakankamai plačią kilpą.
   Pabaigai norėčiau palinkėti kolegoms, ypač pradedantiems, paieškoti savų upelių. Tokių, kurių nieks nežinotų. Patikėkit, Lietuvoje yra daug bevardžių ir pavadintų upelių, kuriuose gyvena tikrai dideli upėtakiai, bet niekas to net neįtaria. Jeigu visada eisit tik kitų pramintais takais, tai iki dienos, kada pasiseks pagauti daugiau nei kilogramą sveriantį upėtakį, gali praeiti ne vieneri metai. Daug kas kažkodėl galvoja, kad upėtakiai gali gyventi tik didesniuose upeliuose, su švariu vandeniu ir greita srove. Netiesa. Pačius didžiausius upėtakius dažnai pagaunu vos ne melioracijos grioviuose, metro pločio upeliūkščiuose, beveik stovinčio vandens ruožuose. Kartą nusivežiau šiaip jau nemažą patirtį turintį kolegą į savo „slaptus“ ruožus. Kai tik išlipome iš mašinos, jis, pamatęs, kad ruošiamės gaudyti kažkokioje lelijų ir plūdenų prižėlusioje senvagėje, nepatikėjo. Sako: „Tu čia ką? Lynų atvežei gaudyti? Parodžiau vietą ir jau pirmu metimu jis ištraukė kilograminį margį. Antru – užkibusi žuvis nunešė voblerį. Tada tikrai patikėjo.

     Paslaptis čia paprasta – daugiausia upėtakių, bent jau lengvai pagaunamų, yra ten, kur niekas nesitiki jų esant. Todėl žvejodamas net ir meškeriotojų lankomose upėse, stengiuosi nelįsti į tas vietas, kur dažniau lankosi žvejai. Upės vingiai, srovę užstojantis rąstas, rėva, kelmas. Tikrai puiki upėtakio slėptuvė. Normaliomis sąlygomis jis tikrai šiai vietai teiktų prioritetą. Bėda tik ta, kad taip galvoja visi, todėl ši vieta bus daug kartų patikrinta ir jei ten tūnantis upėtakis ir nepagautas, tai taip prigąsdintas ir toks „mokytas“, jog gali pražilti, kol jį iš ten iškrapštysi.
Lygus, lyg numelioruotas, su vienoda srove, gausiau vandens augmenijos prižėlęs, seklus upės ruožas, einantis per pievą. Nei kliūčių vandenyje, nei rėvų, nei duobių. Nieko įdomaus. Visi jį praeina kaip beviltišką. Puiku, reiškia, čia gali būti didelių upėtakių. Vadovaudamasis tokia logika, pagaunu tikrai gražių žuvų. Aišku, padirbėti tenka. Norint atviroje vietoje pagauti upėtakį, reikia labai parinkti masalą, nepaprastai atsargiai prislinkti prie vandens, mokėti ji paduoti. Sutinku, sunku. Bet užtat rezultatas tikrai malonesnis.

     Upėtakiai gana greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, apsigyvena pačioje užtvankoje, pakeičia mitybos įpročius ir sparčiai auga. Lietuvos rekordas, margasis upėtakis, sveriantis daugiau kaip septynis kilogramus, yra pagautas būtent tokioje užtvankoje. Tikrai neabejoju, kad kokiose Antalieptės mariose ar Šventosios užtvankoje ties Kavarsku, kaip ir daugelyje kitų, plaukioja ne vienas toks, o gal ir dar didesnis upėtakis, tik reikia jį pagauti.
Ir dar. Kažkada senai, visai netoli Vilniaus, atradau vieną upelį, kuriame puikiai kibo upėtakiai. Gražūs, kovingi. Po kiekvienos žūklės parsinešdavau namo po kelis ir atsidžiaugti negalėjau. Po metų kibo jau prasčiau, o dar kitais metais Pagauti ten stambesni upėtakį pasidarė beveik visai neįmanoma. Tame upelyje be manęs tikrai niekas nežvejojo. Tą tikrai žinau, nes nė karto nesu radęs svetimų pėdų. Išvada peršasi tik viena – imdamas visas žuvis, pats išnaikinau upelio didesnių upėtakių populiaciją.
Po to atėjo supratimas, kad šias žuvis reikia vertinti, imti tik vieną žuvį, kurios, atvirai pasakius, visai užtenka paįvairinti šeimynos racionui. Imant viską iš eilės, kaip kad realiai yra dabar, sunaikinti didelių upėtakių populiaciją bet kuriame upelyje nėra sudėtinga. Tada vėl teks skųstis, kad visai neliko žuvies-vieni mažiukai. Kol mūsų meškeriotojai, kalbant apie upėtakius, neįsisavins pagavai-paleisk arba bent jau vieno paimto upėtakio principo, tol kažko tikėtis yra naivu… O pradėti, kaip visada, geriausia nuo savęs ….