Re: Suomija 2014

Moderatoriai: Naxalas, Mishazas

Vartotojo avataras
Grunfis
Site Admin
Pranešimai: 78
Užsiregistravo: 2013 Gru 12, 16:03
Kontaktai:

Re: Suomija 2014

Standartinė Grunfis » 2015 Gru 18, 17:55

Kelionė į Suomijos šiaurę 2014m vasarą
Pagaliau atradau šiek tiek laiko ir prisėdau aprašyti 2014 metu kelionę į Suomijos Laplandiją. Jau ankstyvą žiemą pradėjom planuoti vasaros kelionę į šiaurę. Pagrindinis tikslas upėtakiai ir kiršliai laukinėse Suomijos upėse, na gal dar šlakis ir lašiša, nes mūsų kelionės metu jau vyks intensyvi šių karališkų žuvų kelione į nerštavietes. Kodėl Suomija? Na, finansai nebuvo paskutinis klausimas ir šiaip buvo likę nesuvestų sąskaitų iš ankstesnių kelionių. Kadangi jau esu ten buvęs ne vieną kartą, apsispręsti kur trauksim daug laiko nereikėjo, daugiau užėmė organizaciniai reikalai. Taigi, tikslingai važiavome į Ounasjoki ir Tornionjoki upių aukštupius. Tikėjomės per 10 dienų patikrinti žinomus šių upių intakus ir atrasti naujus ir be abejonės gerai praleisti laiką, pailsėti.
Birželio 28 vakare pajudėjom Talino link. Į Helsinkį keliamės pirmu keltu. Per daug neskubėdami judame šiaurės link.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Paveikslėlis
Vakarop stojam pirmai nakvynei gerokai aukščiau poliarinio rato, kažkur Kolari apylinkėse. Šalia šniokščia fantastiškai graži upė, prieš gerus penkis metus pavyko joje pagauti pirmąją savo lašišą.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Oras neblogas, pasistatom palapines, įžiebiam laužą, po penkiasdešimt už saugią kelione iki čia ir aš jau bridkelnese braunuosi per krumynus patikrinti man žinomų upės vietų. Nemaloniai nuteikia nutrypti krantai ir visiškai rami upė :( . Pirmą vakara net mažas upetakis nesusigundo siūlomais masalais. Na nieko tokio, dar dešimt dienų prieš akis. Pavakaroję iki paryčių, na tiesą sakant, visa laika buvo šviesu, griūnam į miegmaišius su saldžia mintim apie rytojaus laimikius. Papusryčiavę pagaunam keletą kiršliukų ir judam toliau. Apie vidurdienį pasiekiam Enontekio miestelį, įsikuriame puikioje poilsiavietėje ant Ounasjarvi ežero kranto. Paveikslėlis Paveikslėlis
Pro namo langus matosi sraunus upelis įtekantis į ežerą. Esu girdėjęs, kad jame veisiasi rekordiniai margiai. Matom kelis žvejus, reikės ir mums pamėginti. Greitai išsikrauname daiktus, šokame į automobilį – pažadėjau parodyti Konkamaeno upės intaką knibždantį kilograminiais ešeriais, įspūdingomis lydekomis ir solidžiais kiršliais. Pakeliui stojame Kaaresuvanto miestelyje įsigyti licenzijų. Dar pusvalandis ir mes jau brendame per aukštapelkę link vandens. Prieš kelis metus čia puikiai dirbo sukrės, bet šiandien jos ignoruojamos. Pereinam ant upėtakinių voblerių ir prasideda, kas antras metimas arba lydeka arba gražus ešerys. Deja kiršliai pasitraukę. Dvi valandos prabėga nepastebimai. Kelios lydekos žuvienei ir dešimt solidžių ešerių į rukyklą.
Paveikslėlis Paveikslėlis Paveikslėlis Paveikslėlis
Pirmas alkis numalšintas, važiuojam ilsėtis ir mėgautis sauna. Pakeliui sustojame bevardžiame upelyje, pora piktų margių keliauja atgal paaugti. Rytoj judėsim tikslingai kiršlių su muse.
Rytojus nenudžiugina, oro temperatura nuo +17°C krenta iki +5°C ir prasideda įkyrus lietus, bet dingsta ir uodai bei mašalai. Ko gero žuvys gana jautrios oro permainoms. Kempingo savininkė guodžia – ne taip jau jums ir blogai – prieš dvi savaites buvo sniego ir neigiama remperatūra… :o Keičiam upelius, jau pametam skaičių, kimba tik piktos lydekos ir vienas kitas kiršlys arba neužauga margis. Niekaip nesurandam tų didžiųjų upėtakių, kurių dar prieš porą metų knibždėte knibždėjo. Kažkas ne taip. Na bet tikėjimas neblėsta – vis tiek surasim ta didžiają žuvį. O tuo tarpu atgal į sauna. Firminė Jono žuvienė ir 100g viskio pakelia nuotaiką, rytoj bus geriau… ;) Bet, oras nesikeičia, toliau purškia lietus ir šaltis kausto kaulus, nesinori niekur eiti iš šiltos trobos. Jonas su Karoliu tikslingai važiuoja gaudyt lydekų į protaką tarp ežerų. Aš atsisakau ir lieku studijuoti žemėlapių. Uodus irgi traukia šiluma, suradę landa per kaminą piktai zyzia ir nekelia nuotaikos. Jonas su Karoliu grižta laimingi, pasportavę – po 40-50 lydeku per pora valandų… :shock:
4 diena, darom kardinalų sprendima – Ounasloma upės aukštupys šiuo metu nedirba ir keičiam kryptį. Judam link Kilpisjarvi miesto, Muonionjoki upė bent jau susiekia su jūra. Oras pasitaiso, išlenda saulė, kuri tuoj pat pakelia nuotaiką. Vienas, antras, trečias intakas – panašu, kad prieš mus praėjo banda suomių ir išgaudė arba išgąsdino visą žuvį, takai palei upes primena Neries krantus spalio pradžioj… Važiuojam į ketvirtą upę Palojoki. Paveikslėlis Paveikslėlis
Upė gyva, bulkuoja kiršliai, gaila nekimba. Judam aukštyn ir ieškom tinkamo masalo. Kaip tyčia muselinės paliktos namuke, reikia atrinkti kas dirba iš sukrių. Karolis pradeda traukti viena po kito kiršlius, pasirodo dirba maža juoda sukrė. Su Jonu pradedam vytis skaičiumi. Kylam aukštyn upe, pėdos darosi vis retesnes, galų gale pasiekiam tašką kur toliau suomiai nebeina. Va čia ir prasideda žvejyba apie kurią mes visi svajojome. Kas metima sukrę griebia vis didesnis kiršlys, pagautu skaičius jau seniai pamestas, bet mes laimingi negalim sustoti. Dydžiai svyruoja nuo 35cm iki 45cm, limitas 3 žuvys žvejui jau seniai pasiektas, todėl visi kiti keliauja atgal i upę.
Paveikslėlis
Nuovargis rakina nugaras ir nusprendžiam baigti , juolab saulė leidžiasi horizonto link ir neturim supratimo kiek laiko teks ropoti per pelkes link mašinos, bet čia tikrai grįšim rimtai pasiruošę, kada nors…
Paveikslėlis Paveikslėlis Paveikslėlis
Rytojaus dieną atsisveikinam su nelabai svetingos Enontekio apylinkem, judam žemyn prie Tornionjoki upes. Apsistojam Akaslompolo miestelyje, išsinuomojam kotedžą ant ežero kranto su įspūdingu vaizdu į Yllas kalną.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Karščio banga apėmusi didžiąją dalį Europos užklumpa ir mus. Temperatūra šoka iki 26-28°C. Vienok, oro neužsakysi. Vienintelis pliusas – uodai dingsta, slepiasi pelkėse ir miškuose, kur jų nepasiekia saulės kaitra. Žvejoti galime tik naktį, kai karstis nuslobsta bent jau iki +25°C. Sėdim terasoje, geriam šaltą alų ir bežiūrėdami pasaulio futbolo čempionatą planuojam kaip ieškosim margių Akasjoki upėje. Sekanti diena grynas nusivylimas, kimba tik margiukai ir tie tik ant natūralaus spalvinimo voblerių, dirba tik upėtakio imitacija. Visiškai tuščius upės ruožus keičia atkarpos su gana didele upėtakiukų koncentracija. Patirtis sako, kad juos kažkas daug didesnis spaudžia į viena krūvą. Bet mes nesugebam pakelti tų didžiųjų, karštis daro savo. Visa upė okupuota suomių ir norvegų, visose aikštelėse po kelis kemperius iš kurių mus pamatę, link vandens bėga visi įgalūs nulaikyti meškeres, ir plaka vandeni, tartum susitarę. Tegu man dar kas nors papasakoja apie aukštą skandinavų samoningumo lygį ir propoguojamą C&R principą. Upė tarytum išvalyta. Bet mes su Jonu einam sukandę dantis, braunames per brūzgynus ir pasiekiam 50m atkarpa kur joks suomis, panašu, nedabrenda. Pagaliau atsidarom – Jonas ikerta senuką nusipenejusį margį.
Paveikslėlis
Nuotaika akimirksniu pasitaiso. Toliau vėl pėdos ir vėl žvejai. Keičiam vietą, dirbam susikaupę bet nerezultatyviai, Jonas kažką įkinko, valas išvyniotas ir vobleris lieka kažkieno nasruose. Namo i sauna ir šalto alaus… Sekančią diena nusprendžiam važiuoti į Tornionjoki, bandysim pajuokinti lašišas. Išstudijavę žemėlapį surandame siauriausia upės vietą, kažkuo primena plačiausią Neries atkarpą, tik srovės stiprumas neleidžia pravesti voblerių palei dugną. Suomiai raižo su savo ilgom valtim po upe, trolinguoja ir kažkaip keistai šypsosi į mus žiūrėdami. Matyt neįprasta pas juos gaudyti lašišas nuo kranto su spiningu. Važiuojam tolyn su blėstančia viltim pamatyti žuvį. Milžiniška rėva, sustojam papietauti. Kažkur ties upės viduriu visu ūgiu iššoka lašiša, gana sunku įvertinti žuvies dydį, bet visi sutinkam kad daugiau nei 15kg. Pradedam dirbti, bet kad ir ką bemestum vobleriai nepasiekia žuvies slėptuvės. Dedu pačią sunkiausią blizge, man regis išmetu kokį 100m valo, bet vis tiek trūksta 15-20m… Suprantame kodėl suomiai negaudo nuo kranto, upes plotis toje vietoje artimas pusantro Nemuno.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Važiuojam toliau, ramesnėse upės vietose vandens paviršius tiesiog verda nuo kiršlių. Kaip tyčia muselinės paliktos namie – važiavom lašišų… Pasiekiam Muonionjoki ir Tornioalven upių santaką. Vaizdas užgniaužia kvapą, ką ten žvejyba, griūnam ant skardžio ir likusią dienos dalį grožimės gamtos stebuklu. Paveikslėlis
Paskutinė 10 diena, išsimiegoję apie 9ryto nusprendžiam atsisveikinti su Akasjoki upe ir dar karta pravažiuoti perspektyviausias vietas. Stojam prie gana didelio intako. Aš zemyn, Jonas su Karoliu link intako. Visai smagu, traukiu jau kokį 10 upėtakiuką, kai staiga kojos susipina ir as visas paneriu po vandeniu. Šiaip ne taip išropoju ir besikeikdamas einu link mašinos. Draugai jau laukia ir skėsčioja rankomis kokį šlakį pagavo Jonas. Gaila, žuvį matau tik video, nes Jonas amnestuoja pačią didžiausią kelionės žuvį ir paleidžia atgal i upę. http://raudonazuvis.lt/zukle-suomijoje- ... no-slakis/ Panašu Jonas irgi maudėsi :lol: . Judam namo nes reikia išsidziovinti ir užkasti. Pradžiūvus šokam į mašina, tik nematau savo spiningo. Palikom prie upės, lekiam, ieškom ir aišku neberandam, jau kai nesiseka tai nesiseka. Jonas skolina savo atsarginį spininga, reikia užbaigti kelione garbingai su meškere rankoje. Kirba mintys, kodėl žuvis stovėjo prie intako, ko šlakiai buruojasi prie jų ir laukia tinkamo laiko užeiti. Ieškom panašios vietos su įtekančiu intaku. Aš duriu pirštu, gal pabandom čia? OK, ir mes jau braunamės per pakrantės džiungles. 200m įveikiam per valandą, prakaitas teka upeliais, noro žvejoti nesimato nei pas viena veide. Karšta, bet vilioja tai, kad čia iki mūsų nebuvo nei vieno žvejo. Ropščiamės, inkščiam bet judam. Pagaliau vanduo, ir koks nusivylimas. Vietoj sraunios upės su rėvom, matom kazkokį gilų griovį su apaugusiais krantais – nei praeiti, nei užmesti. Grižti atgal nebėra jėgų. Kas belieka, judam aukštyn intako link, atgal kilsim pačiu upeliu. Užsidedu upėtakio spalvinimo voblerį, metimas, lėtai traukiu ir matau kaip mano voblerį vejasi monstrinis šlakis, nepataiko ir grįžta atgal į vagą. Link manes jau bėga Karolis, metimas, jaučiu smūgį ir ritė pradeda kaukti. Žuvis ka tik atėjusi iš juros lengvai nepasiduoda, prisitraukiu ir matau – visi kabliai atlenkti, žuvis laikosi už vieno ne pilnai atlenkto UL’inio kabliuko, kas galvojo, kad čia tokio dydžio žuvys gyvena. Ka daryti? Ramiai, ramiai, raminu save ir leidžiu šlakiui vaikščioti. Tuo tarpu Karolis filmuoja ir pamato dar bent 5 monstrų būrį kylanti pro mus. Dar 20minučių ir gražuolis šlakis krante.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Pasirodo Jonas ir nuskuodžia pirmyn paskui tą būrį. Girdim rėkia turiu!!! ir po sekundes – viską nurovė!!! Bėgam pas Jona, dabar Karolio eilė. Matom gražų išėjimą ir Karolis pasikinko monstriuką, bet vobleris gražiai burnoj, žuvį valdo puikiai ir dešimt minučių bėgyje šlakis krante.
Paveikslėlis Paveikslėlis
Vakarėja, laikas grįžti ir krautis daiktus kelionei. Suprantam vieną taisyklę – kur nėra žmonių ar jiems per sudėtinga pasiekti upę, yra žuvies. Labai gaila, kad tai suvokiam paskutinę dieną. Įspūdžiai liejasi per kraštus besėdint paskutinį kartą suomiškoj saunoj. Paskutinė diena suteikia nepamirštamas emocijas ir kelionę vertinam kaip ypač pasisekusią – tiek pravažiavom, tiek pamatėm ir tiek daug naujo išmokom. Kitą rytą riedam Helsinkio link tylūs, susikaupę, kiekvienas apmastom pastarąsias dešimt dienų toli nuo namų ir šeimos. Matau iš veidų - galvose jau sukasi planas, žinau ką mes veiksim kitais metais.
Paveikslėlis Paveikslėlis Paveikslėlis Paveikslėlis
Walk
Pranešimai: 59
Užsiregistravo: 2014 Gru 20, 18:35
Kontaktai:

Re: Suomi 2014

Standartinė Walk » 2015 Gru 19, 11:59

super! Ačiū už gražų pasakojimą :)
sabakas
Site Admin
Pranešimai: 18
Užsiregistravo: 2014 Vas 13, 07:46
Kontaktai:

Re: Suomi 2014

Standartinė sabakas » 2015 Gru 21, 15:54

aciu Audriau uz puiku straipsni. 10 balu.

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių