Naujienos

Sunkūs upėtakiai arba šešios priežastys kodėl nesiseka jų sugauti

  • 2014-05-01

“Sunkūs upėtakiai”

Arba šešios priežastys, kodėl nesiseka jų sugauti

Praėjusiais metais, balandžio pradžioje, tuo pačiu laiku „savo“ slaptame ar nelabai slaptame upelyje gaudžiau upėtakius ir džiaugiausi, o štai šįmet tarsi kas užkeikė – nepagaunu nors tu ką. Kas dėl to galėtų būti kaltas ir ką daryti? (Skaitytojo klausimas)

Per anksti

toliano upetakiai 214Ne visuose upeliuose upėtakiai po neršto ir žiemos balandžio pradžioje būna jau atkutę. Jeigu upelio vanduo nuslūgęs, iš žemės iki galo neišėjęs įšalas ir šiaip gamta dar nelabai pabudusi po žiemos sąstingio – gali būti, kad upėtakiai dar gyvena žiemos ritmu ir yra mažai aktyvūs, pagauti dažnai būna net aplipę dėlėmis. Tai nereiškia, kad jų neįmanoma suvilioti. Tačiau tokiu atveju verta nusiteikti, kad teks įdėti daug pastangų norint vieną kitą „įkalbėti“.

Ką daryti? Lengviausias būdas – pervažiuoti į kitą upelį, kuriame upėtakiai jau bus „atsibudę“. Paprastai pirmiausia žvaigždžuvės suaktyvėja negiliose, ne itin srauniose upelių vietose, kur srovė teka per durpynus. Tamsus dugnas geriausiai sukaupia saulės šilumą, ir tokiuose vandens telkiniuose vanduo įšyla greičiausiai, suaktyvėja jame gyvenantys dugno gy­viai – apsiuvos, laumžirgių lervos, vingiliai ir pan., o kartu ir jais mintantys upėtakiai. Kiek vėliau atsigauna smėlėtą dugną turinčios upės, dar vėliau – akmenuoti ar žvyruotą dugną turintys upeliai arba upės.

Bet vis dėlto, jei nusprendėme niekur nevažiuoti ir gaudyti „žieminius“ upėtakius, tada teks keliauti į upelių aukštupius, ieškoti netoli nerštaviečių esančių duobių su ramesne srove ir nusiteikti sunkiai žūklei. Geriausias būdas pagauti apsnūdusius, netoli nerštaviečių išsilaikiusius upėtakius – lėtas duobių „šukavimas“ vobleriais, leidžiant masalui ilgai virpėti palei dugną toje vietoje, kur, tikėtina, slepiasi upėtakiai. Kartais būtina voblerį pro tą pačią vietą pravesti kelis kartus, kol neapsikentęs, tarsi į letargo miegą „įkritęs“ upėtakis teiksis panosėje įkyrėjusį įsibrovėlį ginti šalin, todėl prireikia daug kantrybės. Įprastinė pavasarinė taktika daug lakstant, traukiant masalus greitai ir viduryje vandens tokiu metu „vėlyvoje” upėje beveik pasmerkta iš anksto.

Gera žinia ta, kad upėtakiai tokiu metu tūno duobėse ne po vieną, todėl sugavęs pirmą, gali tikėtis ir antro. Žvejodamas tokiu metu Merkio aukštupyje esu iš vienos duobės iškrapštęs net penkis „margius“.

Iš tiesų kiekvienas upelis turi savo laiką, kada jame sujuda upėtakiai. Todėl daug žvejodamas tiesiog žinai, kad esant tokioms sąlygoms gali pagauti ten, o dar pašilus – „atsidaro“ anas upelis. Todėl negaišti laiko veltui.

 

 

Per aukštas arba per žemas vandens lygis

Vandens lygis – vienas iš pagrin­dinių veiksnių, kurie keičia upėtakių elgseną. Jeigu žvejojate balandžio pradžioje nedideliame kokios nors didesnės upės intake ir vandens lygis vasariškai žemas, labai gali būti, kad visi didesni upėtakiai bus iš upelio pasitraukę į pagrindinę upę. Vienas kitas užkibęs sprindinis upėtakiukas iš pažiūros labai gerose vietose taip pat sufleruoja, kad jo „tėvai“ ar „seneliai“ yra pasitraukę kažkur kitur. Tokiu atveju iškart verta važiuoti į pagrindinę upę.

Visai kitokia situacija, kai vandens lygis labai aukštas, kliokia stipri srovė. Upėtakiams sunku išsilaikyti tokiame sraute, todėl jie gali būti pasitraukę į aukštupius, kur srovė mažesnė, arba atvirkščiai – pasiduoti upe pasroviui, kur upė paprastai išplatėja ir jos tėkmė mažėja, yra daugiau įlankų, užutėkių, kitų vietų, kuriose margašoniai gali slėptis nuo srovės.

Nešvarus vanduo

Vandens skaidrumas taip pat nemažai keičia upėtakių elgseną. Gal ne tiek pats skaidrumas (upėtakiai gana neblogai prisitaiko prie įvairaus skaidrumo vandens), kiek staigūs jo pokyčiai bei srovės plukdomi nešvarumai. Staiga susidrumstus vandeniui, upei plukdant daug žemių, upėtakiai stengiasi plaukti ten, kur vanduo švaresnis, arba slėptis nuo srovės. Gaudant upėse, turinčiose smėlėtą dugną, ir tirpstant ledui polaidžio vanduo skalauja bei neša smulkias smėlio daleles, kurios, matyt, užkemša upėtakiams žiaunas, tad jie traukiasi į mažiau sraunią vietą, kur jos nusėda žemyn ir vanduo kiek praskaidrėja. Todėl tokiu laiku dažnai pasitaiko, kad pereini visą ruožą, o visus upėtakius pagauni vos 100 m ilgio upės atkarpoje, kur vanduo šiek tiek skaidresnis nei kitose vietose.

Foto nr 5-5Dar vienas dalykas, kurio negali užmiršti, – pavasarį vandens skaidrumas gali būti ir apgaulingas, t. y. skirtinguose vandens sluoksniuose jis nevienodas. Tirpstant sniegui upelio viršuje dažnai teka nešvarus, bet šiltesnis polaidžio vanduo, o apačioje laikosi šaltesnis bei sun­kesnis šaltas vanduo. Nepatyrusiam žvejui gali atrodyti, kad vanduo labai drumstas, ir jis tame ruože nežvejos, vis dėlto upėtakiai čia gali visai neprastai kibti.

Ką daryti? Visų pirma, vandens skaidrumą daugiau ar mažiau galima nuspėti, žinant upelio pobūdį ir oro sąlygas. Jeigu kurį laiką lyja, tikrai neverta važiuoti, sakysim, į Molėtų rajono ar daugelį Žemaitijos upelių, kurių krantuose daug molio ir vanduo geba susidrumsti per kelias va­landas. O štai kokiame Skrobluje, Žeimenos intakuose, kur dugnas smėlėtas, lietaus poveikis bus minimalus. Dar vienas dalykas, kurį verta žinoti, – žiemos įšalas pirmiau išeina iš pievų, kitų įsaulyje esančių vietų, o vėliausiai – iš miškų. Žinant ruožus, galima atspėti, kur vanduo bus skaidresnis, kur – drumstesnis, ir tada rinktis, kur važiuoti. Kita tiesa, kuri visada pasitvirtina upeliuose, – net ir labai nešvarus upelio vanduo prasivalo, jei kurį laiką teka per smėlėtą ruožą.

Bet kuriuo atveju neverta „užsiciklinti“ ties kažkokiu vienu upės ruožu, kad ir kaip gerai jame kažkada buvome pagavę, jeigu vanduo per daug nešvarus reikia važiuoti kitur. Retai kada vienoje upėje vanduo visur būna vienodas.

Antra vertus, nereikia ir persistengti – galvoti, kad kuo švaresnis vanduo, tuo geriau. Labai skaidrus ir žemas vanduo, ypač pradedančiam žvejui, taip pat nėra gerai, nes upėtakiai puikiai mato, ir nelengva prie jų prieiti. Daug geriau yra truputį pasidrumstęs vanduo, kur žuvys ne tokios atsargios.

Bebrų „spąstai“

toliano upetakiai 244Jeigu upelis, kuriame žvejojate, nėra didelis, labai gali būti, kad rudenį pakilę į nerštavietes upėtakiai „užstrigo“ aukščiau ir negali įveikti pastatytų bebrų užtvankų. Ką tokiu atveju daryti? Ogi kilti ar pervažiuoti upeliu prieš srovę ir bandyti laimę bebrų užtvankose – ten jie tikriausiai bus susibūrę ir leis apie save sužinoti. O po žvejybos nepatingėkite išgriauti vandens „statybininkų“ konstrukcijas, kad upėtakiai galėtų ištrūkti ir grįžti į savo užimtas įprastas vietas. Uždaryti bebryne vasarą jie tampa lengvu grobiu brakonieriams, žvėrims arba paukščiams, be to, neturė­dami maisto jie labai vargsta.

Blogai parinktas masalas, jis per mažas ar per didelis, ne tose vietose žvejojame

toliano upetakiai 151Gali būti, kad jūsų naudojamas masalas upėtakiams neprimena to, kuo jie šiuo metu maitinasi, ir jie jį ignoruoja. Upėtakiai – visaėdės žuvys, kurios greitai prisitaiko maitintis tuo, ką šiuo metu lengviausia pagauti. Todėl, sakykim, jei pavasaris ankstyvas ir upėje gausu nerštui besiruošiančių varlių, upėtakiai jomis kelias dienas maitinasi – labai gali būti, kad į žuvelę primenantį kokį sidabrinį voblerį upėtakis nelabai kreips dėmesio. Lygiai tą patį galima pasakyti apie žūklės vietą. Jeigu tokiu metu ieškosime upėtakių kokiose duobėse ar sraunumose, o ne vandens apsemtose pievose, prie melioracinių griovių, kitų upėtakių mėgstamų vietų, greičiausiai nedaug ką tepešime. Kad išvengtume panašių klaidų, būtina atvažiavus prie upelių stebėti, kas šiuo metu vyksta gamtoje. Ir aišku, turėti platesnį masalų arsenalą, kad galėtum prisitaikyti prie šių pokyčių – pasiūlyti žuvims tai, kas geriausiai joms primena šiuo metu medžiojamą grobį.

Taip pat svarbus masalo dydis. Galioja auksinė taisyklė – kuo aukštesnis vandens lygis, tuo didesnis turi būti ir masalas. Esant žemam vandens lygiui nedideliame upelyje didesnis, kokių 6 cm ilgio vobleris gali kelti upėtakiui įtarimą. O štai vandeniui išsiliejus į krantus, jis gali būti kaip tik.

Blogos oro sąlygos, ne tas paros metas.

Oro sąlygų įtaka, mano nuomone, nėra tiek svarbi, kaip kiti anksčiau minėti veiksniai. Upėtakiai (jeigu jų yra) kimba tiek plieskiant saulei, tiek lietui lyjant. Nesu pastebėjęs, kad ir slėgio svyravimai juos labai paveiktų, gal tiktai prieš pat lietų ar šlapdribą beveik visada galima pastebėti jų suaktyvėjimą. Vienintelis tikrai blogas reiškinys yra rūkas, ypač kai jis spaudžiasi žemyn, o ne kyla į viršų. Dideli upėtakiai, kaip, beje, ir kitos vandens paviršiuje dažnai besimaitinančios žuvys, tokiu metu tikrai būna labai pasyvūs. Manau, kad to priežastis elementari – esant rūkui neskraido vabzdžiai, ir upėtakiai tai žino. Paros laiką galima sieti su vandens ir oro temperatūra. Jei buvo šalta naktis – upėtakiai aktyvesni vidury dienos, kai upelyje sujuda visa gyvybė. Bet jei tiksliai žinai upėtakio slėptuvę ir teisingai- pakišai jam masalą – pagausi jį ir ryte. Aš paprastai balandžio pradžioje pernelyg anksti prie upės nesiskubinu. Dienos ilgos, kam vargti – geriau žvejoti tokiu metu, kai žuvis aktyviausia.

Atsakymų, kodėl nepagauni, žinoma gali būti ir daugiau, tačiau labiausiai tikėtinas priežastis lyg ir išvardinau. Šia tema esu plačiau rašęs straipsniuose, kuriuos galite pasiskaityti www.raudonazuvis.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis: „ŽvejOK“ žurnalas

Komentarų: 4 apie Sunkūs upėtakiai arba šešios priežastys kodėl nesiseka jų sugauti

  • Sabakas komentaras:
    2014-05-03 21:23

    riebiatos daugiau straipsniu rasykit pleskit tema. tikrai idomu paskaityt. paskaite bandysim zinias pritaikyti. juolab kad iki upelio kilometras :DDDD

    Atsakyti

  • Andrius komentaras:
    2014-06-08 23:30

    Nuostabus, turiningas straipsnis ! Aciu autoriui.

    Atsakyti

  • Donatas komentaras:
    2015-03-06 14:08

    O Jus niekada nebandėt žiemojanti upėtakį gaudit guminukais? Juk dabar yra japonišku visokių vabaliukus ir lervutes imituojančių guminukų.

    Atsakyti

  • Karolis Gudinas komentaras:
    2015-03-08 14:31

    Bandę ir tikrai yra kaikas veiksmingo ankstyvą pavasarį 🙂

    Atsakyti

Komentuoti straipsnį

Laukai, pažymėti žvaigždute *, yra privalomi