Pirmas straipsnis

Pristatome skaitytojams bene geriausiai žinomo Lietuvoje lašišinių žuvų gaudymo specialisto, ne vienerių lašišinių žuvų gaudymo varžybų prizininko, Anatolijaus Ostapenko pirmąją straipsnio dalį apie lašišų ir šlakių žūklę Lietuvoje. Tikimės, jog ir ši daugybės metų patirties padiktuota medžiaga bus įdomi ir vertinga visiems meškeriotojams, jau turintiems patirties ar dar tik besiruošiantiems išbandyti licencinę tauriųjų žuvų žūklę mūsų šalies upėse ir upeliuose.

Meilė iš pirmo žvilgsnio
Su pirmaisiais šlakiais susidūriau dar vaikystėje, gal apie kokius 1976 metus, žvejodamas su plūdine Žeimenoje. Nebuvo tada draudžiama žvejoti tokio tipo upėse gyvais masalais, tai, kaip ir visi vietiniai žvejai, o juo labiau vaikai, tiesiog žvejodavome ir gaudydavome čia tai, kas kimba. Slieku susigundydavo stambios kuojos, šapaliokai, plūdę nardindavo gražuoliai kiršliai, papuldavo, tiesa, retai, ir vienas kitas upėtakis. Daug metų praėjo, bet kaip šiandien prisimenu gegužės mėnesio rytą, kada užkibo pirmasis gyvenimo šlakys. Šiandienos akimis žiūrinti, ne toks ir didelis jis buvo – gal kokių trijų kilogramų, bet vaiko akimis jis atrodė kaip tikras milžinas ir įsiminė visam gyvenimui.
Vėliau su šlakiais susidūriau, rimtai užsiėmęs museliauti. Su Nerimi susisiekiančiuose upeliuose tikslingai gaudant upėtakius pasitaikydavo kibimų, kada užkibęs kažkoks neregėto dydžio „upėtakis“ pasileisdavo upe taip, jog nelaikydavo jokie pavadėliai. Kai pabodo žuvims „dovanoti“ museles, pasunkinau įrankius, užsirišau storesnį pavadėlį ir jau kitoje žvejyboje ištraukiau gražų šlakį. Nuo tada rimtai ir susidomėjau šių žuvų žūkle. Literatūros šia tema nelabai buvo, museliautojų ratas tuo laiku taip pat buvo labai nedidelis, o ir pati šlakių žūklė „už įstatymo ribų“. Gal todėl daugiausia apie šias žuvis sužinojau iš numojusių ranka į draudimus vietinių brakonierių, kurių tais laikais tarp Vilnios meškeriotojų buvo tikrai nemažai. Būtent – kada, esant kokiam vandens lygiui ir į kokius upelius ateina šlakiai ir lašišos, kaip atrodo jų nerštavietės ir lizdai ir t.t. Domėjausi šiomis žuvimis ir vėliau, nes gyvenant netoli Neries ir kone kasdien joje ir kitose upėse ir upeliuose žvejojant, neįmanoma jų nepastebėti. Aišku, per daugelį metų keitėsi ne tik santvarkos, tačiau ir mano požiūris į pačią žūklę bei šias žuvis.

    Teko šlakius ir lašišas tiek savo malonumui, tiek ir įvairiose varžybose, gaudyti ir užsienyje, ir labai toli, ir visai kaimynystėje
Latvijos Salacos upėje, kur jau gerokai ankščiau leista ribota šių žuvų žūklė. Džiaugiuosi, kad paskutinius metus, kai galų gale buvo įteisinta licencinė šlakių ir lašišų žūklė kai kuriose mūsų krašto upėse, jau nebereikia važinėti į užsienius, norint pagauti šių žuvų, todėl sezono metu didžiąją laisvalaikio dalį skiriu tikslingai šlakių ir lašišų žūklei. Be to, bendrauju su ne viena dešimtimi meškeriotojų, tikslingai gaudančių šias žuvis, tad pas mane suplaukia gana daug informacijos – kas, kur kada ir kaip ką pagavo, todėl manau, kad šią tema galiu šį tą pasakyti.

Pavasariniai šlakiai – ko nežino ar nesako ichtiologai
Apie šlakių ir lašišų migraciją į mūsų kraštą turbūt daugiausia galėtų papasakoti ichtiologai, tačiau informacijos iš jų šia prasme išgirstame ne tiek jau daug. Galbūt specialiai nenorima jos pasakoti, gal ne viską žino ir mūsų mokslininkai, nes man, kaip paprastam meškeriotojui ir stebėtojui, prie vandens praleidžiančiam nemažai laiko, tenka pastebėti ne vieną dalyką, lyg ir prieštaraujantį viešai skelbiamoms dogmoms. Vienas jų – tai pavasarinė šlakių migracija į upelius. Ne kartą ir ne du teko stebėti gegužės mėnesį kylančius aukštyn upe šlakius, įveikinėjančius užtvankas ir kitas kliūtis, nors pagal viešą teoriją tokiu metu upėse arba apskritai jų neturėtu būti, arba likęs tik vienas kitas, vėluojantis grįžti į jūrą. Gaudant vasaros pradžioje upėtakius, vieną kitą „pavasarinį“ šlakį ne taip jau retai pavyksta pagauti. Irtai tikrai būna ne dėl nežinia kokių  priežasčių užsilikęs nuo rudens plėšrūnas , o nesenai atėjusi iš jūros žuvis, ką išduoda šviesi, sidabriška jos spalva. Nemanau, kad šių šlakių populiacija labai didele, bet kad tokia migracija vyksta – įsitikinęs tikrai ne vien tik aš. Galima būtų, spėlioti, kad galbūt taip elgiasi tos, kurios įprastos migracijos metu negalėjo prasimušti per žvejų verslininkų tinklus ir pakeitė savo įpročius, o gal tai atskiras mūsų šlakių porūšis. Į tai turbūt galėtų atsakyti tik tie patys ichtiologai, bet kol kas, kaip minėjau, jie tyli. Čia, aišku, kalbėjau apie išimtį. Didžioji masė šlakių ir lašišų visgi pasiekia mūsų upes ir upelius, kaip ir dera, rudenį, išneršę, ir kiek pabuvę, iš mūsų upelių ir upių, pradeda ristis žemyn, kol išplaukia į jūrą. Šis pavyzdys toli gražu ne vienas, todėl man atrodo, kad apie šių žuvų buvimą ir elgseną vandenyje dar labai daug ko nežinome.
Rudens ir žiemos-pavasario tauriųjų žuvų gaudymo sezonai: skirtumai bei panašumai
Šlakių ir lašišų migracijos laiką lemia daugybė veiksnių, iš kurių, mano galva, svarbiausi yra vandens lygis ir temperatūra. Nuo to priklauso, kada žuvys užeina į upes ir kada jas palieka. Tiek lašišos, tiek šlakiai mėgsta vėsesnį vandenį ir būna itin aktyvus, kai jis siekia 8 laipsnius ir žemiau. Be to, šlakys, atėjęs iš jūros, ir ta pati žuvis, tik jau grįžtanti, – tai iš principo dvi skirtingos žuvys. „Šviežiai“ atplaukęs šlakys yra kovingas ir energingas, todėl jį pagauti yra daug lengviau ir paprasčiau. Tuo tarpu po neršto ir žiemos nusilpęs „taškuotasis“ daug silpniau reaguoja j masalus. Todėl ne taip paprasta jį surasti, o ir suradus reikia parinkti „teisingą“ masalą bei mokėti jį pravesti. Todėl iš principo mūsų krašte lašišų ir šlakių žūklę galima suskirstyti į du periodus – rudeninį, iki draudimo, ir kada šios žuvys iš jūros migruoja į nerštavietes, ir žieminį – pavasarinį, kai ritasi iš jų atgal. Bent jau legalius, mat realybėje dar egzistuoja trečiasis, brakonierių labiausiai pamėgtas periodas – draudimo metu, kada gaudomos nerštavietėje savo busimus palikuonis ginančios žuvys. Bet vadinti tai žvejyba tiesiog liežuvis neapsiverčia. Tačiau tai jau atskira tema.
Pats geriausias, be jokios abejones, yra rudeninis sezonas. Šlakiai, priklausomai nuo vandens lygio, pasirodo jau rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje. Šiuo metu juos surasti nėra lengva, tačiau labai įdomu, kadangi „šviežiai“ atplaukusios žuvys yra nepaprastai stiprios ir kovodamos suteikia daug emocijų. Kuo daugiau jos pabūna gėlame vandenyje, tuo labiau nusilpsta. Laimikių prasme lengviausia žvejyba yra paskutiniu įstatymų leidžiamu periodu – nuo spalio 1 iki 15 dienos, nes tada žuvys būna netoli nerštaviečių, visiems gerai žinomose vietose ir yra labai agresyvios – masalus atakuoja, gindamos savo teritoriją. Tokiose upių ruožuose, kaip, pavyzdžiui, Veržuvoje, Vilneles santakoje, Vokės įtekėjimo vietoje, Žeimenos santakoje, Šventojoje netoli „Achemos“, paprastai susirenka daug „salatininkų“. Visi, aišku, puikiai žino, kokius ten salačius jie gaudo. Tokiu metu pagauti šlakį ar lašišas nėra sunku net ir daug patirties neturinčiam spiningautojui. Tokios vietose gali lengviau pagauti taurių žuvų dėl to, kad tiek šlakiai, tiek lašišos dažniausia ne iškart lenda į mažesnius intakus, o prie jų susiburią laukia aukštesnio vandens. Dėl šios priežasties praeitų metų sezonas daug kam buvo labai nesėkmingas, nes dėl aukšto vandens šlakiai ir lašišos pernelyg nestoviniuodami santakose plaukė į mažesnes upes. Kuo arčiau nerštas ir kuo labiau vesta upių vanduo, tuo greičiau juda link nerštaviečių ir lašišos su šlakiais.
Šlakių buveinės žiemą ir pavasarį
Kadangi dabar žiema, tai pirma ir pakalbėkime apie grįžtančių šlakių žūklę upėse ir upeliuose. Kalbėdamas apie grįžtančių žuvų gaudymą, specialiai akcentuoju būtent šlakius, nes tokiu laiku sugauti grįžtančias lašišas – labai nedidelė tikimybė. Na, negali sakyti – kartais pasitaiko. Kad ir man prieš kelerius metus, berods, kovo 20 d., pavyko „pasikinkyti“ ir nugalėti 24 kg svorio taškuotąją karalienę, tačiau tai labai retos išimtys, kad būtų galima kalbėti apie tikslingą lašišų žūklė pavasarį. Tik išneršusios lašišos paprastai iškart skuba sugrįžti į jūrą ir praktiškai nesimaitina, tad jas ir pagauti galima tik atsitiktinai. Tuo tarpu šlakiai ne tik užsibūna upėje ilgiau, dažnai iki pavasario, tačiau ir sušilus vandeniui grįždami į jūrą pradeda maitintis. Ne kartą jų skrandžiuose teko rasti žuvelių, sliekų ir net varlių. Žinau ne vieną spiningautoją, kurie sugavo šlakių, žvejodami paviršiniais, varlę imituojančiais vobleriais.

Jau minėjau, kad šlakių ir lašišų ritimąsi žemyn, po neršto, pirmiausia įtakoja vanduo. Paprastai žuvys palieka nerštavietes – nedidelius upelius ir upes – tada, kai buvęs aukštas vanduo po truputį pradeda slūgti. Kadangi žuvys netekusios daug jėgų, jos juda negreit, su 2 – 3 dienų „pailsėjimais“ geresnėse vietose. Geresnės vietos – tai ramumos ir pagilėjimai, esantys kiek aukščiau virš upės slenksčio ar kokio intako, bei upės duburiai, besiribojantys su seklumomis. Rėvose jų tokiu laiku tikrai nerasime, nebent ten būtų kokia didesnė užuolanka nuo srovės – keli didesni paskendę akmenys ar kita kliūtis, sustabdanti tokioje vietoje srovę. Pagrindinės žieminės šių žuvų „stovėjimo“ vietos visgi yra tiesi ir gili upės vaga, kur srovė sulėtėja.
Vasario-kovo mėnesiais nemaža dalis šlakių dar būna nepalikę netoli nerštaviečių esančių nedidelių upelių, būtent ten juos lengviau surasti nei didesnėje upėje. Didesnėse upėse, kai aukštas vanduo, reikia labai gerai skaityti upę, kad galėtum juos aptikti. Šlakiai čia glaudžiasi nuo srovės, susiradę kokią priedangą – povandeninius akmenis, vandens žolių kupstus ar didesnius, prieš duobę esančius smėlio kauburius. O ir suradus tokią vietą, daug sunkiau ją apgaudyti, nes žuvis nėra aktyvi ir norint pagauti, reikia masalą paduoti šlakiui netoli nosies. Tuo tarpu mažesniame upelyje viskas aiškiau – lengviau apgaudyti perspektyvesnius ruožus ir išprovokuoti žuvį atakai. Kita vertus, šlakių beveik niekada neaptiksite didelėse duobėse su grįžtamąja srove ir sūkuriais – jie būna tik upės vagoje ar netoli jos, kur srovė gal ir ne itin greita, bet stabili. Vienodame upės ruože paprastai slepiasi nevienas šlakys, tuo tarpu kažkokioje konkrečioje vietoje – nedidelėje duobėje, už įvirtusio medžio ar pan. gali slėptis tik pavienė žuvis. Todėl geriau apgaudyti ilgus ir gilius upės ruožus, nei orientuotis į pavienius dugno kliuvinius. Tai jau daugiau upėtakinė taktika, šlakių atveju nelabai pasiteisinanti. Šioms žuvims reikia pakankamos erdvės. Apskritai, jeigu lygintume upėtakio ir šlakio buveines, tai jos tikrai smarkiai skiriasi. Upėtakis upėje visada ieškos slėptuvės – akmens, įvirtusio medžio ar šakos, pagilėjimo ties aukšto kranto skardžiu ar dar kažko panašaus, tuo tarpu šlakys – ateivė žuvis , neturinti tokių stiprių savisaugos instinktų, todėl dažniausiai tūnanti gana atviroje vietoje. Įdomu, kad tie patys šlakiai, dėl kokių nors priežasčių pasilikę ir nesugrįžę į jūrą, ilgainiui perima „upėtakinius“ įpročius ir pasirenka „upėtakines“ buveines. Gaudant pavasarį ar žiemą grįžtančius šlakius, nereikia užmiršti, kad pavasarį jie ne itin aktyvūs, todėl retai kada čiumpa masalą iš pirmo metimo. Juos reikia įerzinti, gana dažnai duobėje esantys šlakiai tik „stukteli“ per masalą, bet jo negriebia, tad reikia keisti, parinkti tiek teisingus masalus, tiek teisingus masalus tiek jų pravedimo būdą. Bet apie tai vėliau.
Reikia paminėti, kad ne taip jau retai šlakiai, pakilę labai aukštai ir įveikę tvenkinių užtvankas, pasilieka beveik stovinčiuose upių ruožuose. Yra tokių vietų Vilnelėje, Kražantėje, prie Kavarsko ir kitur. Pasitaiko kuriozų, kad ten šlakių pagauna net ir liepos mėnesį.
Kalbant apie geriausias šlakių žūklės vietas pavasarį, visada itin kruopščiai reikia patikrinti upių ruožus, esančius netoli nedidelių upelių įtekėjimų. Ten išneršę šlakiai dažnai išplaukia į didesnę upę ir net pradeda maitintis, tačiau kurį laiką toli iš ten neplaukia.

Tiek lašiša, tiek šlakys yra žuvys, kurios nevengia savęs parodyti, jeigu tik esi atidus ir moki stebėti upę. Jeigu rudenį lašišos ir šlakiai savo buveines rytą, iki dešimtos valandos, ir vakare, prieš pat sutemstant, tai žiemą dėl itin žemos vandens temperatūros, jie dažniausiai apie save praneša vidury dienos, maždaug 11-14 val. Būtent tokiu laiku dažniausiai aš ir stengiuosi atsidurti su spiningu rankoje prie upės, nes tada ir yra daugiausia šansų suerzinti taškuotąsias upės karalienes.
Kada pradėti?
Niekada neskubu pradėti šlakių žūklės anksti, iškart po draudimo. Nesakau, kad šios žuvys tuo laiku nekimba, tačiau pati žūklė, mano galva, nėra patraukli, net jei ir oras tam tinkamas. Tiesiog žuvys yra išsekusios po varginančio neršto, sulysusios, o ir užkibusios praktiškai nesipriešina, todėl pagrindinės šios žūklės esmės – sportiškumo – praktiškai nėra. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie upėtakių žūklę iškart po Naujųjų – jokio žavesio joje nematau.
Kada tiksliai šlakiai atsigauna po neršto, vėlgi labai priklauso nuo vandens temperatūros. Jei žiema šalta, tai ir žuvų „reabilitacija“ trunka ilgiau. Bet kuriuo atveju reikalingas po neršto trunkantis bent kelių savaičių laikotarpis, kad „taškuotieji“ galėtų susigrąžinti jėgas. Jei kalbėtume apie vidutinę žiemą, dažniausiai šlakius pradedu „medžioti“ apie sausio pabaigą ar vasario pradžią ir daugiau mažiau sėkmingai gaudau iki pat gegužės, o jei vanduo nespėja nuslūgti, tai net ir gegužę.
Pabaiga, tęsinys vėliau.

Informacijos šaltinis: „ŽvejOK“ žurnalas

Jums turėtų patikti ir šie straipsniai:

Apie šlakius ir lašišas beveik be nutylėjimų 2 dalis…